Jau daugybę metų randame vis naujų įrodymų, kad gamtoje praleistas laikas padeda gyventi sveikiau ir laimingiau. Atsirado netgi gydytojų, „išrašančių“ pacientams gamtos „dozę“. Tačiau nors leisti laiką gamtoje kai kurie gydytojai rekomenduoja taip pat, kaip rekomenduotų sportuoti, tokia praktika dar nėra plačiai paplitusi.

Jungtinės Karalystės tyrėjai žengė mažą, tačiau svarbų žingsnį šia linkme ir pabandė atsakyti į vieną svarbiausių iki šiol neatsakytų klausimų: kiek laiko reikėtų praleisti lauke?

Remdamiesi 2014–2016 m. vykdyto tyrimo, kuriame dalyvavo beveik 20 tūkst. suaugusių britų, rezultatais, tyrėjai teigia, jog atrado „aukso viduriuką“, kiek laiko per savaitę reikėtų praleisti gamtoje, rašoma sciencealert.com.

„Palyginus su visai gamtoje laiko nepraleidusiais žmonėmis, 120 ar daugiau minučių gamtoje praleidę žmonės daug dažniau teigė, kad neturi sveikatos problemų ir jaučiasi gerai“, – tvirtina tyrimo autoriai.

Jų atradimus patvirtina anksčiau vykdyti tyrimai, kurių rezultatai rodo, kad žalesnėse zonose gyvenantys žmonės patiria mažesnę riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei diabetu, nutukti, patirti stiprius astmos priepuolius, sirgti psichinėmis ligomis ir patirti ankstyvą mirtį, be to, žaliose zonose gyvenantys vaikai rečiau skundžiasi trumparegyste. Netgi būta tyrimų, kuriuose jau anksčiau rekomenduota gamtoje kas savaitę praleisti po 120 minučių.

Vis dėlto šie rezultatai dar labai nauji, tad neaišku, kiek laiko iš tiesų turėtume praleisti gamtoje, kad tikrai pajustume teigiamus pokyčius.

Jungtinės Karalystės tyrėjai norėjo šią idėją panagrinėti giliau. Visų pirma jie paklausė dalyvių, kiek laiko gamtoje šie praleido per paskutines septynias dienas. Tuomet atsitiktine tvarka išrinkę kelias „gamtos dienoraščių“ vietas paklausė dar kelių klausimų, pavyzdžiui, kiek laiko žmogus tą dieną praleido gamtoje, su kuo buvo, kaip ten nuvyko ir ką veikė.

Tada kiekvieno dalyvio paklausta, ar, apskritai paėmus, jų sveikata gera ir ar jie patenkinti gyvenimu.

Peržiūrėję atsakymus, autoriai pastebėjo, kad žmonių, kurie gamtoje (įskaitant pasivaikščiojimus miškuose, paplūdimiuose ir parkuose) kiekvieną savaitę praleisdavo mažiau kaip dvi valandas, sveikata ir savijauta buvo panaši į tų žmonių, kurie gamtoje laiko nepraleisdavo visai.

Tačiau didžioji dalis žmonių, kurie gamtoje per savaitę praleisdavo daugiau kaip dvi valandas, jautėsi sveikesni ir pasižymėjo geresne savijauta. Tačiau daugiau kaip tris valandas gamtoje praleisdavusių žmonių sveikata buvo geresnė nežymiai, o kartais netgi prastesnė, negu tų, kurie praleisdavo dvi valandas.

„Dėl to spėjame, – teigia autoriai, – kad 120 per savaitę gamtoje praleistų minučių gali būti tam tikras „slenkstis“: jei gamtoje praleidžiama mažiau laiko, to neužtenka, kad pagerėtų sveikata ir savijauta, tačiau šią ribą peržengus jau galima pastebėti teigiamų pokyčių.“

Nors remiantis tik šiais rezultatais teikti įrodymais pagrįstų rekomendacijų dar negalima, autoriai mano, kad jų darbas – gera pradžia tolesnėms diskusijoms ir tyrimams. Pavyzdžiui, remiantis jų rezultatais galima spėti, kad nesvarbu, kaip kiekvieną savaitę pasiekiama 120 minučių riba – svarbu tik ją pasiekti. Kitaip tariant, keletą kartų trumpai pasivaikščiojus miške iš kontakto su gamta gaunama tiek pat naudos, kaip ir vieną kartą parke surengus ilgą iškylą.

Be to, šie rezultatai išliko panašūs apklausus daugybę suaugusių britų bei nekito priklausomai nuo apklaustųjų amžiaus, lyties, socialinės klasės bei to, ar apklaustieji gyveno mieste ar kaime, sirgo lėtinėmis ligomis ar buvo neįgalūs.

Tyrėjai teigia, kad jų nustatyta laiko, kurį reikėtų praleisti gamtoje, trukmė – tai svarbi rekomendacija, panaši į rekomendacijas, kaip maitintis arba kiek laiko užsiimti fizine veikla.

„Atsižvelgiant į plačiai patvirtintą šių veiksnių naudą sveikatai ir gerai savijautai, manome, kad gamtoje praleisto laiko trukmė svarbi dėl galimos įtakos visuomenės sveikatai“, – tvirtina autoriai.

Daugelis anksčiau vykdytų tyrimų kontaktą su gamta matuodavo pagal gyvenamųjų vietų atstumą nuo žaliųjų zonų, tačiau iš šio tyrimo rezultatų galima spėti, kad toks metodas – netinkamas, nes gamtoje praleisto laiko trukmė poveikį daro ir tiems, kas gyvena mažai žaliųjų zonų turinčiose vietovėse.

„Vien dėl to, kad gyvenamojoje vietoje žaliųjų zonų mažai, neteisinga teigti, kad žmonės gamtoje praleidžia mažai laiko“, – teigia autoriai.

Nors tyrimo rezultatai įdomūs, tyrėjų komanda pripažįsta, kad jų tyrimas neišsamus. Surinkti duomenys subjektyvūs ir paremti tik pačių dalyvių tvirtinimais, be to, yra ir kitų rezultatų paaiškinimų, kurių dar negalima atmesti.

Pavyzdžiui, gali būti, kad sąsaja tarp geros sveikatos, laimės ir gamtoje praleidžiamo laiko atsiranda dėl to, kad sveikesni ir laimingesni žmonės paprasčiausiai daugiau laiko leidžia gamtoje.

„Vienas galimas mūsų rezultatų paaiškinimas – kad gamtoje žmonės juda fiziškai, todėl sveikata gerėja dėl to, kad jie mankštinasi, o ne dėl to, kad leidžia laiką gamtoje, – pripažįsta autoriai. – Pavyzdžiui, Anglijoje daugiau kaip 3 milijonai suaugusiųjų visą arba dalį rekomenduojamo fizinei veiklai skirto laiko praleidžia gamtoje.“

Vis dėlto šis paaiškinimas greičiausiai neteisingas. Autoriai pabrėžia, kad jų atrastą gamtoje praleisto laiko „slenkstį“ peržengdavę žmonės juto teigiamą poveikį net ir tada, kai neskirdavo pakankamai laiko fizinei veiklai. Be to, užsiimant, pavyzdžiui, japoniška „pasinėrimo į mišką“ praktika žmonės gamtoje paprasčiausiai sėdi, tačiau yra įrodymų, kad ši veikla teigiamai veikia psichologinę ir fizinę būseną.

Autoriai mano, kad būtina atlikti tolesnius ilgalaikius tyrimus ir geriau ištyrinėti tikrąsias šio reiškinio priežastis, o tada būtų galima nustatyti rekomendacijas, kaip padaryta ir su fizine veikla. Galima gamtoje praleisto laiko nauda pernelyg didelė, kad būtų galima į ją nekreipti dėmesio.

Komentarai ()