Skiepai laikomi vienu didžiausių medicinos atradimų, padėjusių suvaldyti mažiausiai 10 pavojingų ligų, kurios kasmet nusinešdavo tūkstančius gyvybių. Tačiau šis atradimas iki šiol sulaukia ir bene daugiausiai priešininkų. Antivakcininių judėjimų šalininkai pateikia savo argumentus, kodėl nuo pavojingų ligų nereikia skiepytis. Šios nuotaikos pastaraisiais metais vis labiau plinta ir Lietuvoje.

Savo vaiko neskiepijanti vilnietė teigia tokį sprendimą priėmusi po kelių rusų mokslininkų sukurtų filmų, pateikiančių savo versiją apie žmogaus imuniteto formavimąsi, peržiūros. Tuo tarpu medikai teigia, kad nėra nieko natūralesnio už vakciną.

Kodėl negalima skiepyti vėliau?

„Anksčiau planavau vaiką skiepyti, tačiau kai pažiūrėjome vieną rusų filmą apie tai, kaip vystosi vaiko imuninė sistema, pradėjau daug domėtis šia tema. Galima rasti daugybę straipsnių, filmų, pasakojančių apie vakcinų žalą kūdikiams. Pirmaisiais gyvenimo metais vaiko imuninė sistema tik formuojasi, o mes vakcinuodami ją iškart priverčiame dirbti.

Pavyzdžiui, vos gimusiam vaikui privalomi du skiepai – nuo tuberkuliozės ir nuo hepatito B. Pastaruoju apsikrečiama per lytinius santykius arba per kraują. Kokia tikimybė, kad kūdikiui, kuris nuolat būna su mama, tai gresia? Taip pat su mažu vaiku mes nevaikštome į pavojingas vietas, kuriose yra tikimybė užsikrėsti tuberkulioze“, – pasakojo kelių mėnesių kūdikį auginanti Asta.

Moteris prisipažino tikinti skiepų efektyvumu, tačiau linkusi pasverti ligos riziką ir skiepo daromą žalą. Egzistuoja teorija, kad daugeliu ligų, pavyzdžiui, vėjaraupiais, naudingiau persirgti – tuomet imunitetas ligai susidaro visam gyvenimui. Be to, susirgus organizmas ligai ruošiasi iš anksto, o vakcina imuninei sistemai sukelia šoką, nors tai ir labai lengva ligos forma. Kita teorija teigia, kad įleidžiant virusą tiesiai į kraujotaką, tai neapsaugo nuo ligų, o padaro ligą lėtinės formos ir pastumia ją gilyn į kūną, todėl gali išsivystyti įvairios lėtinės arba autoimuninės ligos.

Beje, vertėtų paminėti ir kitą požiūrį. Nobelio premiją už žmogaus organizmo apsaugos nuo infekcinių ligų mechanizmų išaiškinimą gavę imunologai teigė, jog organizmas atskiria „savus“ audinius nuo svetimų, o imuninė sistema nuolat „stebi“, ar nepasirodė svetimkūnių, kuriuos nedelsdamas sunaikina. Taip esą veikia ir skiepai, kurių dėka organizme gaminasi antikūnai.

„Nesu kategoriškai nusistačiusi prieš skiepus, ypač tuos, kurie saugo nuo ligų, o ne nuo ligos pasekmių. Tačiau manau, kad bent iki 5 metų vaiką reikia išlaikyti neskiepytą, kad susiformuotų jo imuninė sistema. Žinoma, jei vaikas yra prastos sveikatos, dažnai serga ir labai rizikuoja „pasigauti“ vieną ar kitą ligą, verta pasitarti su gydytojais, nuo ko reikėtų jį paskiepyti. Kita vertus, spaudimas būtinai vaiką skiepyti man nepriimtas. Dabar juk neskiepyti vaikai neįleidžiami į darželius. Tuo tarpu skaičiau, kad, pavyzdžiui, nuo difterijos skiepyti vaikai kartais suserga net sunkesne ligos forma. Tas pats su Rota virusu – vaikai vis tiek serga šia liga“, – teigė pašnekovė.

Anot moters, kai vaikas suaugs, jis pats galės spręsti, nuo kokių ligų jam reikia pasiskiepyti. Pavyzdžiui, vykstant į egzotiškus kraštus, skiepai iš tiesų naudingi.

Nėra nieko natūralesnio už vakciną

Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotojo mokslui ir mokymui prof. Vytautas Usonis neabejoja skiepų nauda, tačiau pripažįsta, kad nuo skiepų pradžios egzistavo ir antivakcininiai judėjimai.

„Kai jums skauda galvą, griebiatės vaistų nuo skausmo. O ar kada skaitėte jų informacinį lapelį – punktą, įspėjantį apie pašalinius poveikius? Kokių ten tik nesurašyta. Tačiau jums skauda galvą ir šie įspėjimai – buvę nebuvę. Su skiepais – kiek kitaip. Tėvai atveda visiškai sveiką vaiką, jam suleidžiama injekcija, po kurios vaikas gali pasijusti nelabai gerai. Kitaip tariant, vaikas susargdinamas, kad vėliau 10 metų nesirgtų viena ar kita liga. Tačiau mama susimąsto: gal jis ir taip nesirgtų?

Įdiegti profilaktinius dalykus labai sunku bet kurioje srityje. Pažiūrėkite, kiek ne daug dviratininkų važinėja su šalmais. O jei per televiziją dar pasisako tėtis, kad vienas jo vaikas skiepytas, du – ne, ir pastarieji auga sveikesni už pirmąjį, antivakcininės nuotaikos dar labiau plinta. Tuo tarpu ramunėlių arbata – daug labiau svetimas produktas mūsų organizmui nei vakcina. Sakau tai labai atsakingai. Visos vakcinos pagamintos iš mikroorganizmų, kurie išskirti iš žmonių“, – teigė pašnekovas.

Medikas sutinka, kad vakcinų sudėtyje galima rasti gyvsidabrio pėdsakų ir gamintojams yra nurodyta, kad šie jį iš vakcinų sudėties pašalintų.

„Pasaulis apskritai labai susirūpinęs dėl gyvsidabrio taršos. Amerikiečių specialistai nerekomenduoja nėščiosioms valgyti tuno, kuris per žiaunas košia vandenį ir filtruoja viską, kas jame yra. Europoje keliami labai dideli reikalavimai lempoms su gyvsidabriu. Aplink mus yra daug gyvsidabrio, kuris iš tiesų toksiškas. Tačiau į vakcinas gyvsidabris kaip konservuojanti medžiaga nėra dedamas – netgi tais kiekiais, kurie įrodyti kaip nepavojingi. Galima rasti tik gyvsidabrio pėdsakų – vakcinose, kuriose gyvsidabris naudotas žaliavų konservavimui. Ten lieka neįmanomai maži jo kiekiai, daug mažesni nei jo gauname pavalgę tuno“, – tikino profesorius.

Gyvsidabris, anot jo, anksčiau buvo dedamas į vakcinas, kurios buvo išleidžiamos kelių dozių flakonais. Dabar visos vaikams skirtos vakcinos yra vienkartinės. O apie „švarias“ ir „nešvarias“ vakcinas nebekalbama nuo 2007 m., kai išnyko kokliušo vakcina su kokliušo lazdele. Šie skiepai sukeldavo daugiausiai nepageidaujamų reakcijų.

Vakcinų kokybė yra labai griežtai kontroliuojama, kontroliuojančios institucijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija, Europos taryba, Europos ligų kontrolės centras, niekuo nesusijusios su pramone.

„Lietuvoje egzistuoja pasyvi nepageidaujamų reiškinių registravimo sistema. Kai girdžiu, kad gydytojai esą mato daug atvejų, kai vakcinos sukelia nepageidaujamus poveikius, klausiu, kiek vienas ar kitas gydytojas jų užregistravo, nes tai privaloma. Jei gydytojas, matydamas nepageidaujamą reakciją, jos neregistruoja, tai grubiausias etikos pažeidimas. Kitose šalyse veikia žymiai jautresnės ir veiksmingesnės sistemos. Dažniausias pašalinis poveikis – patinimas, paraudimas skiepo vietoje, karščiavimas, nedideli bėrimai. Paralyžiai buvo siejami tik su poliomielito vakcina, kai ji dar buvo „gyva“, – teigė V. Usonis.

Anot mediko, žmonės, kurie yra jautresni ligai, turi ir daugiau nepageidaujamų reakcijų. Tačiau jiems skiepas kaip tik reikalingiausias. „Jeigu jie taip reaguoja į susilpnintą mikroorganizmą, galima įsivaizduoti, kas būtų, jeigu iš tiesų susirgtų. Žinoma, tai tik teoriniai paskaičiavimai, tačiau nustatyta, kad nepageidaujamų reakcijų dažnis labai panašus į sunkių ir mirtinų ligos formų dažnį“, – teigė pašnekovas.

Kūdikis skiepams labiau pasiruošęs už mus

Anot gydytojo, skiepyti pradedama dar kūdikystėje ne šiaip sau. Mamos įsčiose kūdikis yra sterilus, o jau gimdymo metu prasideda vadinamoji kolonizacija. Vėliau nesterilu yra viskas – mamos oda, krūties spenelis, pienas, oras ir visa kita. Tačiau imuninė žinduolių, kaip biologinės rūšies, sistema taip surėdyta, kad tie, kurie nemokėjo prisitaikyti, išmirė dar prieš milijonus metų. Taigi dar nieko nematęs naujagimis daug labiau už mus visus prisitaikęs susitikti su nauja infekcija aplinkoje.

„Vakcinuodami mes padarome tik tai, kad tas susitikimas būtų kuo švelnesnis. Beje, vakcinų idėja – 3 tūkstančių metų senumo. Senovės indai ir kinai, kurie laikomi natūralaus gyvenimo būdo šalininkais, iš lengva raupų forma sergančio ligonio imdavo medžiagos, kurios vienaip ar kitaip duodavo sveikam žmogui, kad jis būtų apsaugotas nuo šios ligos“, – pasakojo V. Usonis.

Sudarytas vaikų skiepijimo kalendorius, anot mediko, remiasi rimtais tyrimais. Pavyzdžiui, kai kurių vakcinų negalima švirkšti pirmais gyvenimo metais, nes kūdikis gauna antikūnų iš motinos, o kai kurios labai svarbios kaip tik kūdikystėje.

Praėjusio amžiaus pabaigoje Anglijoje kilo labai didelė antivakcininių nuotaikų banga, kai vienas žinomas medikas skiepus nuo tymų ir raudonukės susiejo su autizmu. Mat Europoje pradėjo daugėti šį sutrikimą turinčių vaikų. Tačiau V. Usonis įsitikinęs, kad sergamumas autizmu Europoje pradėjo plisti gerokai anksčiau nei pradėta skiepyti šia vakcina. Be to, pirmieji matomi autizmo požymiai pastebimi antrais vaiko gyvenimo metais, kai skiepijama ir nuo šių ligų.

„Tai pridarė daug žalos toje pačioje Anglijoje, nes vaikai pradėjo sirgti tymais, pasipylė mirties atvejai. Taigi apie ką mes kalbame – apie ryšį, kuriam įrodyti nėra nei vieno neginčijamo argumento, ar apie realų ligos pavojų?“ – klausė medikas.

Kam skiepytis, jei ligos nėra?

Anot mediko, šį klausimą būtų perfrazuoti: kam praustis švariam žmogui. „Tai važiavimas svetimu bilietu. Iš tiesų, jei visuomenės imunitetas vienai ar kitai ligai siekia daugiau nei 80 proc., nepasiskiepiję žmonės yra gana saugūs – pavyzdžiui, vaikai, kurie turi gretutinių ligų, ir jų negalima skiepyti. Tačiau šiandien žmonės daug keliauja ir kurioje nors šalyje toks žmogus gali sutikti kur kas mažesnį visuomenės imunitetą“, – teigė V. Usonis.

Pavyzdžiui, Šveicarijoje bei Olandijoje ir šiandien yra mirties atvejų nuo tymų, nes šiose šalyse veikia nedidelės religinės arba kultūrinės bendruomenės, kurių vaikai neskiepijami. Šiose bendruomenėse susidaro labai palankios sąlygos ligai plisti.

Skiepų efektyvumą pirmieji paskaičiavo JAV mokslininkai. Jie surinko duomenis apie sergamumą 10 skiepais valdomų ligų iki skiepijimosi laikotarpio ir dabar. Pavyzdžiui, raupais kasmet sirgdavo apie 50 tūkst. žmonių, 2004 m. – nė vieno atvejo. Difterija kasmet sirgdavo beveik 176 tūkst. žmonių, 2004 m. – 0, kokliušu – atitinkamai 147 tūkst. ir 25 tūkst. (sergamumas sumažėjo 82 proc.), poliomielitu – atitinkamai 16 300 ir 0, tymais – per 503 tūkst. ir 37.

Lietuvoje difterijos atvejų iki skiepijimosi pradžios per metus buvo registruojama 1484, 2007 m. duomenimis – 0, kokliušo – atitinkamai 8319 ir 18, stabligės – 37 ir 1, poliomielito – 315 ir 0, tymų – 18917 ir 0, raudonukės – 22911 ir 13, virusinio hepatito B – 1823 ir 83.

Komentarai (12)