Prof. A. Bagdonas. Mažos šalies vargai dėl proto (12)
XIX a. rusų dramaturgas Aleksandras Gribojedovas komediją „Vargas dėl proto“ parašė siekdamas pavaizduoti konfliktą tarp pažangiosios inteligentijos ir tuomet vyravusios dvarininkijos. Tokio konflikto apstu ir dabarties Lietuvoje. Tačiau A. Gribojedovo posakį pasiskolinome ne naujausių laikų visuomeniniam konfliktui įvardyti. Žmogaus proto (intelekto) raiška turi daug aspektų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kiek proto raiškos ir jo pažinimo aspektų, tiek ir vargų dėl jo. Visiems tiems vargams dėl proto aprašyti nepakaktų ir storiausios knygos (jų aibės ir prirašyta). Todėl šiame straipsnelyje mes tik glaustai pristatysime kelis svarbesnius vargų dėl proto aspektus – proto (intelekto) sampratą ir matavimus, vargų dėl proto specifiką mažoje šalyje – Lietuvoje.
Kas tas protas, arba intelektas?
Lakonišką intelekto apibūdinimą surado vienas iškiliausių XX amžiaus psichologų Jeanas Piaget: „Intelektas yra tai, kuo jūs pasinaudojate, kai nežinote, ką daryti.“ 52 žymiausi pasaulio intelekto tyrėjai 1994 metais rekomendavo tokį bendrą apibrėžimą: „Intelektas – tai bendroji psichikos galia, tarp daugelio kitų dalykų aprėpianti protavimą (priežasties ir padarinio ryšio nustatymą), planavimą, problemų sprendimą, abstraktųjį mąstymą, sudėtingų idėjų supratimą, greitą mokymąsi ir gebėjimą pasimokyti iš patirties.“
Ir psichikos apskritai, ir jos darinio – intelekto prigimtis, struktūra, mechanizmai, ryšys su smegenimis, raidos prielaidos nėra iki smulkmenų aiškūs. Vieni autoriai pabrėžia vienus dalykus, kiti kitus, bet visų pripažinto modelio ar visuotinai priimtos intelekto teorijos nėra. Daugelis tų teorijų yra paprasčiausios analogijos – metaforos, pabrėžiančios vieną kurią nors intelekto savybę.
Pirmieji į intelektą dėmesį atkreipė senovės graikai. Platonui tai buvo vaško gabalas, kurio savybėmis žmonės ir skiriasi: dydžiu, kietumu, grynumu, drėgnumu. Žmogus, kurio tas „vaškas“ perdėm kietas, minkštas ar nešvarus, turi intelekto trūkumų.
Bendroji intelekto teorija turėtų aprėpti ir paaiškinti visus galimus jo raiškos aspektus: prigimtį, nervinius mechanizmus, raidą, sociokultūrinę ir genetinę determinaciją ir pan. Todėl, mūsų nuomone, priimtiniausia būtų sakyti taip: intelekte yra viskas iš visko ir viskas nuo visko priklauso. Svarbūs pažinimo procesai, aplinka, bendrieji ir specifiniai gebėjimai, iš tėvų gauti genai, paveldėta ir įgyta smegenų struktūra, neurodinaminės ir psichodinaminės žmogaus savybės ir dar daug kitų dalykų.
Kaip matuoti intelektą?
Intelekto matavimų pradininkas buvo prancūzų kilmės JAV psichologas Alfredas Binet (1857–1911). Jie paskatino psichologijos srities – psichometrijos atsiradimą.
Intelekto matavimų esmė ganėtinai paprasta. Parengiamas įvairaus sudėtingumo žodinių, loginių, aritmetinių, vaizdinių ir kitokių užduočių rinkinys ir pateikiamas dideliam tiriamųjų skaičiui, kuris reprezentuoja visas gyventojų grupes (vyrus ir moteris, įvairaus amžiaus, gyvenančius skirtingose vietose, turinčius skirtingą išsilavinimą ir t. t.). Sudaromos vadinamosios vyrų ir moterų intelekto amžiaus normos. Jos nustatomos pagal tai, kiek ir kokių uždavinių tam tikros amžiaus grupės asmenys vidutiniškai teisingai išsprendė (surinko taškų).
Tai vadinama protiniu amžiumi (PA). Protinio ir chronologinio (ChA) amžių santykis, padaugintas iš 100, vadinamas intelekto koeficientu, jis žymimas raidėmis IQ (IQ=PA/ChAx100). Užduotys parenkamos taip, kad dauguma to amžiaus tarpsnio asmenų surinktų vidutinį taškų skaičių. Vadinasi, vidutinis IQ visada bus lygus 100.
Intelekto testams keliami dideli reikalavimai: jie turi būti patikimi, preciziškai sudaryti, validūs (matuoti tikruosius intelektinius, o ne kokius nors kitus gebėjimus). Kiekvienai amžiaus grupei sudaromos normos. Jeigu intelekto testas parengtas preciziškai, amžiaus tarpsniui priklausančių asmenų IQ skirstinys turėtų atrodyti taip, kaip jis pavaizduotas 1 pav. Turint tokį skirstinį ir konkretaus asmens IQ, galima nustatyti ir jo vietą tokiame skirstinyje. IQ, mažesnis už 70, priskiriamas intelekto sutrikimų sričiai, didesnis už 130 rodo išskirtinius asmens proto gebėjimus, na o didesnis už 145 – jo galimą genialumą. Iš 1 pav. matome, kad 68 proc. žmonių turi vidutinį intelektą, po 14 proc. turi žemesnį arba didesnį už vidutinį intelektą.
Intelekto tyrimai ir matavimai Lietuvoje
Vienas pirmųjų Lietuvoje intelekto matavimais susidomėjo gydytojas ir psichologas Vladimiras Lazersonas (1889–1945). Jis parašė kelis straipsnius apie protinių gebėjimų įvertinimą ir praktiškai mėgino tai įdiegti sudarydamas mokinių psichogramas – gebėjimų aprašus.
Okupacijų laikotarpiu intelekto, jo matavimų (psichometrijos) ir psichodiagnostikos temos buvo tarytum tabu. Tačiau prie intelekto problematikos buvo artėjama per mąstymo tyrinėjimus. Antai dar 1961 metais Marija Garbačiauskienė apgynė disertaciją „Apie skyrimo ypatumus mąstymo procese“, o Giedrė Butkienė savo disertacijoje (1974) pasinaudojo Rudolfo Amthauerio intelekto struktūros testu (IST). Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo mėginta adaptuoti Johno C. Raveno progresyvinių matricų (keli variantai), Davido Wechslerio suaugusiųjų intelekto testus.
Tai buvo daroma be autorių leidimų (kaip tada buvo įprasta visoje SSRS), tinkamai jų neadaptavus ir nestandartizavus (nesudarius lietuviškų normų). Tik 1978 metais Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorija gavo oficialų leidimą iš leidyklos „Verlag für Psychologie“ adaptuoti Armthauerio IST ir praktinio techninio supratimo (PTV) testus.
Dėl patirties trūkumo jau adaptacijos pradžioje testai atsidūrė tyrimų ir psichodiagnostikos taisyklių nepaisančių asmenų rankose, išplito po visą Lietuvą ir jų adaptacija bei standartizacija neteko prasmės (abiejų šių testų nauji variantai ir Raveno spalvotų progresyvinių matricų testas adaptuoti 2007–2008 metais Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedroje). Rūta Pukinskaitė 1996 metais apgynė daktaro disertaciją „Turinčių mokymosi negalių ir protiškai atsilikusių vaikų intelekto struktūra“.
Posūkio taškas buvo 1997-ieji, kai Specialiosios psichologijos laboratorija sudarė sutartį su JAV Psichologijos korporacija (dabar „Pearson Education“) dėl Wechslerio intelekto skalių 6–16 metų vaikams (WISC-III) adaptavimo ir standartizavimo. Procesas užtruko apie 4 metus, bet 2002-aisiais prie testo trumpinio įgijome teisę prirašyti ir Lietuvos trumpinį – WISC-III LT. Tai buvo pirmoji teisėta standartizuota asmens intelekto tyrimo ir įvertinimo priemonė Lietuvoje.
Ja apsirūpino per 50 pedagoginių psichologinių tarnybų, dauguma psichikos sveikatos centrų, psichologus turinčios mokyklos, universitetų psichologijos katedros. Testo standartizacijos rezultatai buvo apibendrinti Sigitos Girdzijauskienės daktaro disertacijoje „Lietuvių vaikų intelekto struktūra: WISC-III LT rezultatų analizė“ (2001).
Pagal sutartį su JAV korporacija „Harcourt Assessment“ (dabar „Pearson Education“) 2005 metais pradėjome kitų trijų svarbiausiųjų Wechslerio intelekto testų ikimokyklinio amžiaus vaikams (WPPSI-III), 16–90 metų suaugusiesiems (WAIS-III) ir trumpojo varianto (WASI asmenims nuo 6 iki 90 metų) standartizaciją. Dėl lėšų stygiaus WPPSI-III standartizacija atidėta, o kitų dviejų testų standartizaciją parėmė ESF. Nuo 2009-ųjų pabaigos intelekto įvertinimo priemonėmis bus aprėpti amžiaus tarpsniai nuo 6 iki 90 metų.
Lietuvoje konfliktui dėl proto dirva – derlinga
Atskirų tautų sėkmė prisitaikant prie aplinkos, geros ir turtingos teritorijos pasirinkimas, ūkinės veiklos plėtra ir tobulinimas, konfliktų (taip pat ir karinių) sprendimas su kitomis tautomis, ateities įvykių prognozavimas priklauso nuo jos vadų intelektinio potencialo. Nuo XIII iki XV amžiaus lietuviai irgi turėjo ekspansijos galimybę, bet to neįvyko. Dar daugiau, vos visiškai nenutautėjome netgi būdami Didžiąja Kunigaikštyste. O paskui visą laiką teko vėluoti į vakarietiškosios civilizacijos traukinį.
Gal kaltas mūsų intelekto (kalbos ir mąstymo) archajiškumas, kuris daro įtaką socialinių santykių primityvumui, savireguliacijos silpnumui, dideliam kriminalizuotos ir kitokios destruktyvios elgsenos paplitimui. Tikras protas visada būna kartu su morale ir išgyvenimu dėl šeimos, savęs ir visos tautos.
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos 35 metų patirtis rodo, kad testų kūrimas, adaptavimas, standartizavimas ir naudojimas tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva vargiai įmanomas (didelėse šalyse – JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir pan. vyrauja komerciniu pagrindu sukurti ar adaptuoti testai).
2008 metais Liverpulyje vykusioje 6-ojoje Tarptautinės testų komisijos konferencijoje šio straipsnio autorius pateikė keletą pastabų dėl testų (taip pat ir intelekto) kūrimo ir adaptavimo Lietuvoje (ar kitoje mažoje šalyje).
Lietuvoje nedaug gyventojų, vadinasi, ir testų naudotojų (situacija panaši kaip ir mokslinių knygų rinkoje). Jei nėra papildomos paramos, testas tampa ypač brangus ir nedaugelis jį gali įsigyti. Ūkiškai tariant, verslo iš testų ir testavimo nepadarysi. Mažoje šalyje žmogaus intelekto testavimas ir įvertinimas, kaip ir daugelis kitų kultūros ir mokslo sričių, turėtų būti remiami valstybės: juk visa tai, kas didelėse šalyse grįsta komercija, turi būti padaryta ir mažoje šalyje (reikia nustatyti sutrikusio intelekto ir sutrikusios psichikos asmenų darbingumą, vaikų neįgalumą, nukreipti reabilitacijai ir specialiajam ugdymui, tenkinti specialiuosius poreikius). Deja, valstybinio požiūrio ir nacionalinės politikos neturime.
Dėl rinkos menkumo trūksta profesionalų – testų kūrėjų, adaptuotojų ir naudotojų. Žema visuomenės ir sprendimus priimančių institucijų psichologinė kultūra (tik žemos psichologinės kultūros šalyje gali atsirasti ministrų įsakymai matuoti žmonių protus nurodant IQ, pvz., nustatant neįgalumą ar darbingumą, nepasirūpinus tokių matavimų priemonėmis).
Stokojame ne tik teisinio pagrindo (pvz., kaip riboti nelegalių testų ar neetišką jų naudojimą, moksliškai nepagrįstą asmens įvertinimą ir poveikį jam), trūksta ir didelės kompetencijos specialistų, kurie galėtų mokyti testų kūrėjus, adaptuotojus ir naudotojus (Vilniaus universitetas pagal išgales tai daro).
Lietuvai būdinga problema – šalies genetinė ir kultūrinė deintelektualizacija. Intelektas 60–70 proc. yra paveldimas, o 30–40 proc. nulemtas šeiminės, socialinės, kultūrinės ir ekonominės aplinkos. Šalies klestėjimas, netgi jos BVP (bendrasis visuminis produktas) koreliuoja su intelektiniu potencialu. Nesunku suvokti, kokią žalą Lietuvos intelektiniam potencialui padarė polonizacija, rusifikacija, visos trys emigracijos bangos, deportacijos, sovietizacija. Juk išvyko, nutautėjo, buvo tremiami ar žudomi aktyvesni ir protingesni asmenys.
Ypač intelektualiai nuskurdo Lietuvos kaimas: jį labiausiai paveikė minėtos transformacijos ir pokario metais vykęs protingesnių ir aktyvesnių kaimo žmonių judėjimas į miestus. Tokį didėjantį genetinį nuskurdimą paprastai lydi ir sociokultūrinis nuskurdimas. Šeimos lygmeniu pasireiškiantį tokį derinį specialistai vadina kultūriniu šeiminiu protiniu atsilikimu.
Tiek paveldėjimu grįsta (kunigaikščių laikais), tiek dabar egzistuojanti partinio valdymo sistema sudaro sąlygas į valdžią ateiti abejotinų gabumų žmonėms. Patenka į ją asmenys, nesugebantys derinti asmeninio ir visuomeninio intereso, t. y. daugiau gudrūs nei protingi (juk gudrumas yra protas minus dora). Kol nebus išrasta kokia nors popartinė valdymo forma, tol šis socialinis konfliktas dėl proto egzistuos.
