Kodėl susigėdę paraustame? Atsakymas turbūt ne toks, kokio tikėtumėtės ()
Nekontroliuojamas veido paraudimas gali būti tikra kančia nejaukiose situacijose.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujas tyrimas rodo, kad pagrindinė veido paraudimo priežastis yra labiau susijusi su padidėjusia savimone – jausmu, kad esame pastebėti ar pažeidžiami, – o ne su svarstymu, ką apie mus galvoja kiti žmonės.
Vis dėlto, turėdami daugiau įrodymų apie ryšį tarp veido paraudimo ir savimonės nebūtinai galime užkirsti tam kelią.
1872 m. Charlesas Darwinas taikliai apibūdino veido paraudonavimą kaip „savotiškiausią ir žmogiškiausią iš visų išraiškų“.
Jis tik sustiprėja, kai kas nors atkreipia dėmesį į tai, kad raudonuojate.
Fiziologinės reakcijos paaiškinimai yra pakankamai paprasti: į veidą plūstelėjus kraujui, paraudonuoja skruostai, o kartais ir ausys, kaklas, viršutinė krūtinės dalis ir kakta.
|
Tačiau kodėl žmogus raudonuoja, jau daugelį metų glumina mokslininkus. Ar žmonės raudonuoja, nes staiga susirūpino, ką apie juos galvoja kiti, ir jaučiasi teisiami? O gal tai nevalinga emocinė reakcija, kuri kyla dar nespėjus apie tai pagalvoti?
2004 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad raudonuoti intensyviau gali viena veido pusė, palyginti su kita – jei kas nors žvelgė į žmogų iš šono, kai jis dainavo. Tačiau daugelis šių ankstesnių tyrimų, kaip ir naujausias, yra tokių mažų apimčių, kad negalima daryti tvirtų išvadų.
Nujajame tyrime Amsterdamo universiteto (Olandija) psichologijos tyrėja Milica Nikolic ir jos kolegos pabandė išsiaiškinti kai kuriuos iš klausimų apie raudonavimą, naudodami magnetinio rezonanso tyrimo duomenis. Tyrimo metu 40 paauglių ir dvidešimtmečių žiūrėjo vaizdo įrašus, kuriose jos dainuoja karaokę – tuo metu jos gulėjo magnetinio rezonanso aparate.
M. Nikolic ir jos kolegos nustatė, kad merginų skruostai įkaito, kai jos stebėjo save ir kitus dainuojančius asmenis – o tai ne taip jau ir keista.
Tačiau funkcinio magnetinio rezonanso (fMRI) smegenų skenavimas atskleidė ir daugiau atsakymų. Jis parodė, kad raudonavimas suaktyvino smegenų sritis, susijusias su emociniu susijaudinimu ir dėmesiu, o sritys, susijusios su mentalizavimu – t. y. įsivaizdavimu ar mąstymu apie savo ar kito žmogaus elgesį, mintis ar ketinimus – buvo „akivaizdžiai neaktyvios“.
„Šie rezultatai prisideda prie vykstančių teorinių diskusijų apie veido paraudimo prigimtį ir patvirtina mintį, kad jam atsirasti gali būti nebūtini aukštesnio lygio socialiniai ir kognityviniai procesai“, – daro išvadą M. Nikolic ir jos kolegos.
Tačiau komanda teigia, kad jų rezultatus reikėtų „interpretuoti atsargiai“, nes smegenų veiklos modeliai, susiję su tokiais sudėtingais ir plačiai paplitusiais psichikos procesais kaip susijaudinimas, dėmesys ir mąstymas, nėra visiškai skirtingi.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences“.
Parengta pagal „Science Alert“.
