Apsipirkinėti, kai norime pakelti sau nuotaiką, užmiršti liūdnas ar sunkias emocijas, santykių sunkumus – kraštutinumas, sako psichologė Eglė Šekštelienė. Pasak jos, toks neapgalvotas apsipirkinėjimas gali virsti dar didesne problema – daiktų kaupimu. Be to, priduria psichologė, jei intensyviai koncentruojatės ir jaudinatės dėl to, kad neturite kažkokio daikto, pagalvokite plačiau, ko iš tiesų jūsų gyvenime stinga: draugystės, juoko, atsipalaidavimo, o gal įspūdžių?

– Ką galime vadinti daiktų kaupimu? Ar tai neigiamas žmogaus bruožas?

– Viena – žmogaus noras tiesiog daug turėti, mėgautis daiktais, komfortu. Ir kas kita – daiktų kaupimas, kaip sutrikimas. Daiktų kaupimas – tai daiktų įsigijimas, rinkimas nepanaudojant jų arba naudojant itin retai.

Šis elgesys gali atspindėti norą kontroliuoti, saugumo poreikius. Svarbu suprasti, kad toks elgesys turi savo priežastis: tėvų, senelių polinkis kaupti, patirtos traumos, smegenų pažeidimai. Kartais po didelių krizių žmonės gali bandyti kaupdami daiktus kompensuoti savo saugumo ir kontrolės poreikius. Tam įtakos turėti gali karas, badavimas, nepriteklius, sutuoktinio mirtis ir kiti įvykiai.

– Ar daiktų kaupimas – dažna žmonių problema? Kada daiktų kaupimas tampa problema?

– Tikrai sunku pasakyti, kiek tai dažna problema. Savo praktikoje nesu turėjusi šio sutrikimo atvejų, tačiau tenka išgirsti istorijų.

Daiktų kaupimas tampa perdėtas tuomet, kai daiktai renkami be kritiško apmąstymo, neatrenkant ir nediferencijuojant jų svarbos, panaudojimo reikšmės. Tuomet jau galime kalbėti apie daiktų kaupimą kaip sutrikimą – kompulsinį kaupimą.

Toks daiktų kaupimas kelia žmogaus gyvybei pavojų dėl nešvaros, daiktai gali užgriūti ir sužeisti, namuose gali būti sunku vaikščioti dėl išaugusių daiktų krūvos. Sutrikimą turintis žmogus stipriai jaudinasi, jei siūloma išmesti ar išvežti šiukšles, susikaupusius daiktus, jis negali kritiškai įvertinti savo elgesio.

– Vertinant iš psichologinės perspektyvos, kodėl kaupiame daiktus?

– Yra tikrai daug priežasčių. Pirma – daiktus kaupiame dėl sentimentalumo ir noro nepamiršti mums emociškai svarbių akimirkų, nes daiktai mums primena žmones, šventes ar kitus įvykius bei apskritai praeitį. Be to, daiktai primena brangius žmones, kurių netekome, ir taip palaiko prisiminimus apie juos. Kaupiama, nes manoma, kad to daikto ar detalių dar gali prireikti. Taip pat pasilikti daiktus išmokstame iš tėvų, artimųjų. Kartais kaupiame tuos daiktus, kurie perduodami iš kartos į kartą ir taip susisiejame su savo šeima, gimine. Kompulsyvus kaupimas sergančiam kaupimo sutrikimu padeda nuslopinti didelį nerimą dėl nesaugumo ar kontrolės praradimo. Kaupimui turi įtakos genetika, smegenų traumos, poinsultiniai pakitimai smegenyse.

– Ar mums reikalingi daiktai? Ar jie atneša laimę, patogumą, ramybę? O gal atvirkščiai – kelia rūpestį ir stresą, jei kažko neturime?

– Ne daiktai neša laimę, o žmogaus išgyvenimai leidžia jaustis laimingiems ar nelaimingiems. Daiktai tikrai teikia komfortą ir patogumą. Vienus daiktus naudojame tik funkcionaliai, pagal paskirtį, o kiti daiktai sukuria jaukumą, prisiminimus, ramina.

Kreipdami dėmesį į tai, ko neturime, patiriame stresą, todėl verta sustoti ir pagalvoti, ar stresuojame, nes lyginamės su kitais ir norime gyventi „taip puikiai ir jaukiai“, ar realiai buityje tokių daiktų stinga? Jei labai nerimaujate dėl to, kad neturite kažkokio daikto, pagalvokite plačiau, ko kito jūsų gyvenime stinga: draugystės, daugiau juoko, atsipalaidavimo, įspūdžių.

– Žmonės kaupti išmoksta nuo mažens? Ar tai paveldima, o gal įtakos turi gyvenimiškos patirtys, nepriteklius?

– Tikrai pritariu minčiai, kad vaikystės patirtys, tėvų elgesio modeliai gali turėti didelę įtaką suaugus. Šeimos, kurios kaupia, saugo, neišmeta daiktų, tikėtina, ir vaikams perduoda tokį modelį. Tėvai tikrai gali prisidėti prie vaiko nuostatų formavimosi – kiek daiktai bus svarbūs jų gyvenime, kiek daiktų įsigijimas ir apsistatymas daiktais svarbus, sureikšminamas ir prilyginamas laimės jausmui.

Kaupimo sutrikimui vystytis turi įtakos ne tik genetika, bet ir galvos traumos, kiti psichikos sutrikimai (nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas), traumuojantys įvykiai ar netektys.

Pastebėta, kad sutrikimą galima pastebėti net 11–15 metų amžiuje, visgi dažniau ir intensyviau pasireiškia žmonėms, sulaukusiems 50 metų.

Verta nepamiršti ir kartų išgyvenimų – senelių ir prosenelių laikų, kai jie išgyveno karą, nepriteklių ir badą, laikus, kai stigo net paprasčiausių daiktų – batų, drabužių, kitų daiktų. Toks nesaugumas ir nepriteklius mokė saugoti, branginti, ne išmesti, o panaudoti ar pritaikyti turimus daiktus.

Laikotarpis tikrai pasikeitė ir jaunosios kartos susiduria su priešinga tendencija – perdėtu vartotojiškumu, reklamomis ir siūlymais itin daug vartoti, pirkti, kritiškai nevertinant, ar tikrai reikia.

– Kaip elgtis, jei pastebime, kad daiktai mums trukdo? Kaip mažinti kaupimo polinkį?

– Tikrai rimta ir plati tema – vartotojiškumas. Galvodami apie perdėtą daiktų gamybą ir pardavimus, dėl to ir didėjančius šiukšlynus, galime susimąstyti, ką asmeniškai galime nuveikti. Nepanaudojus daikto bent metus, verta susimąstyti, ar jis netrukdo ir neužima jūsų namuose nereikalingos vietos.

Jei perkate naują daiktą, verta pamąstyti, kaip galite pasielgti su senuoju daiktu. Ar galite senus, nebenaudojamus daiktus, drabužius perparduoti, paaukoti? Reguliariai peržiūrėkite savo namų aplinką, spintas – ką tikrai galite atlaisvinti ir atiduoti, perparduoti.

Puiku, jei galite pirkti apgalvoję, ko trūksta jūsų namams, o ne vadovaudamiesi emocijomis. Apsipirkinėjimas siekiant pakelti sau nuotaiką – irgi kraštutinumas, norint užmiršti liūdnas ar sunkias emocijas, sunkumus santykiuose. Neskubėkite, duokite laiko sau suprasti, kaip jaučiatės, ko norite, kaip galite sau padėti, ar jums šio daikto reikės po mėnesio, pusmečio, metų? Kritiškumas, aplinkinių realistiški pastebėjimai tikrai naudingi, pasinaudokite tuo ir pagalvokite, kur galite sau padėti. Gal galite eiti į psichoterapiją ir padėti sau suprasti savo liūdnų jausmų priežastis, spręsti jas konstruktyviau?

– Nemažai žmonių kažką kolekcionuoja. Ar tai – irgi kaupimas? Kuo skiriasi kolekcininkas ir kaupikas?

– Kaupimo sindromo atveju žmogus tampa nekritiškas savo iracionaliam elgesiui, neorganizuotas, pavyzdžiui, kaupia šiukšles, nemoka atsirinkti, kas vertinga, o kas ne, neišmeta nereikalingų daiktų. Namuose tampa nesaugu dėl higienos, daiktai gali užvirsti ant savininko.

Kolekcionavimas – priešingai – organizuota, tikslinga veikla, kurią reikia planuoti. Kolekcionuojantis žmogus geba palaikyti tvarką, organizuotumą ir nuoseklumą rinkdamas. Turintis sutrikimą žmogus gali kaupti viską, ką pamato pakeliui (maisto likučius, laikraščius), neorganizuotai juos sandėliuoti namuose, negali įvertinti daikto reikšmingumo ar naudos.

– Kada galima suprasti, kad esame kaupikai? Kaip iš to išsivaduoti?

– Kraštutiniu atveju – kai namai tampa nehigieniški ir nesaugūs. Kai vyrauja chaotiška neorganizuota daiktų išdėliojimo tvarka, į akis krinta daiktų gausa, netvarka. Tuomet reikalingas ir aplinkinių įsikišimas, ir atitinkamas gydymas.

Kalbant ne apie sutrikimą, o tiesiog atsirandančius kaupimo atvejus – verta pagalvoti apie generalinę tvarką, kai galite su artimųjų pagalba atsirinkti, perrinkti, išmesti nereikalingus, nenaudojamus daiktus.

Kaip išorėje – taip ir viduje. Lankstumas, organizuotumas, kritiškumas padeda švarinimosi darbuose, atneša daugiau tvarkos, laisvumo ir galvoje. Siekite bent kelis kartus per metus atlikti tokią daiktų, savo aplinkos tvarką. Atlaisvinę namus tikrai pasijusite lengviau ir laisviau. Laisvesnė erdvė gali atnešti daugiau vietos ir kūrybiškiems polėkiams, idėjoms.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Gertrūda Stripeikytė

Komentarai ()