Ar tikrai vaikai mikčioti pradeda dėl psichologinio spaudimo? Žiauraus eksperimento padariniai šiems žmonėms vis dar jaučiami ()
Net 6 mėnesius Mary Nixon ir dar dešimt našlaičių buvo be perstojo žeminami už kiekvieną menkiausią jiems kalbant pastebėtą netikslumą – siekiant išsiaiškinti, ar tikrai vaikai mikčioti pradeda dėl psichologinio spaudimo. Net ir po 64-ių metų eksperimento padariniai šiems žmonėms vis dar jaučiami.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2003 metais M.Nixon, kuriai tuo metu buvo 76-eri, kartu su kitais eksperimento dalyviais padavė į teismą Ajovos universitetą dėl visam gyvenimui likusių psichologinių problemų, kurios dalinai kilo iš 1939 metais vykdyto eksperimento.
Ši byla ne tik atkreipė dėmesį į minėtą eksperimentą, kurį kai kurie dalyviai vadina „monstrišku tyrimu“, bet ir pademonstravo, kaip per daugybę metų pakito mokslinė etika.
Memfyje (JAV) įsikūrusio Mikčiojančiųjų fondo prezidentė Jane Fraser sako, kad niekas šiandien nepritartų tokiam našlaičių vaikų išnudojimui. Tačiau jos nuomone, į visa tai reikia žiūrėti per istorinę prizmę.
Eksperimentą prižiūrėjo nusipelnęs Ajovos universiteto kalbos ekspertas Wendellas Johnsonas, kuris užsibrėžė atskleisti mikčiojimo paslaptį, siekdamas sukelti šį sutrikimą našlaičiams vaikams.
Tuo metu jis manė, kad mikčiojimas – išmokstamas elgesys, kurį lemia išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, tėvų kritika vaikams dėl menkiausių kalbos defektų.
Tačiau nė vienas iš tyrimo dalyvių taip ir netapo mikčiumi. Deja, šis faktas nesumažino pykčio, kurį jie dar trejus metus juto po to, kai sužinojo, koks iš tiesų eksperimentas buvo atliekamas. Ieškinyje, pateiktame trijų bandyme dalyvavusių asmenų ir trijų kitų asmenų vardu, prašoma atlyginti neįvardytą žalą.
Kai apie tyrimą buvo paskelbta naujienų pranešimuose, pats universitetas išplatino atsiprašymą. Tačiau valstija taip pat prašė nutraukti bylą argumentuodama, kad, pagal 1939 metų įstatymą, valstijoje tokie ieškiniai negali būti vykdomi.
Dauguma kalbos ekspertų ir terapeutų sutinka, kad, remiantis šiandieniniais standartais, toks eksperimentas buvo itin neetiškas, bet tuo metu galbūt ir buvo priimtinas. Be to, tai niekaip nesumenkino paties W.Johnsono pasiekimų.
Pensilvanijos universiteto bioetikos centro vadovas Arthuras Caplanas teigia, kad W. Johnsonas atliko itin neetišką eksperimentą. Tačiau 1939 metais etikos taisyklės neegzistavo, o eksperimentams atlikti buvo pasitelkiamos socialinės mažumos, neįgalieji ar kaliniai – kadangi šie žmonės morališkai nebuvo laikomi lygiaverčiais kitiems.
Vėlesniais metais taip pat buvo atlikta prieštaringų tyrimų, kurie paaiškėjo tik neseniai – tirta, kaip radiacija paveikia nieko neįtariančius žmones ir stebėta, kaip progresuoja radiacijos sukeliama liga.
Nuo 1932 iki 1972 metų federalinė JAV vyriausybė naudojo vargingai gyvenančius juodaodžius iš Tuskegio (Alabama), kad išsiaiškintų, kas nutinka vyrams, kai negydomas sifilis. Kongresas 1974 metais priėmė taisykles, kuriomis reikalaujama tyrimo dalyvių sutikimo dalyvauti vyriausybės finansuojamuose medicininiuose tyrimuose.
W.Johnsonas, kuris pats užaugo mikčiodamas, buvo vienas pirmųjų kalbos sutrikimų ekspertų šalyje, kai ši sritis tebuvo pradinėse vystymosi stadijose. Jis buvo psichologijos ir logopedijos daktaras, 1943-1955 m. vadovavo universiteto logopedijos klinikai, mirė 1965 m.
Šia tema jis parašė eilę knygų ir daugiau nei 100 mokslinių straipsnių, buvo dviejų prestižinių mokslinių žurnalų redaktoriumi bei parašė įžangą Psichinės sveikatos enciklopedijai apie kalbos sutrikimus.
Ajovos universiteto kalbos ir klausos sutrikimų institutas yra pavadintas būtent W.Johnsono garbei.
Dėl mikčiojimo kenčia 1 iš 100 žmonių, o šiuolaikinės teorijos teigia, kad jį sukelia neurologinės ir genetinės priežastys. Šis sutrikimas išryškėja vaikams nuo dvejų iki penkerių metų amžiaus.
Minėtame Ajovos universiteto tyrime, kuriam vadovavo absolventė Mary Tudor Jacobs, dalyvavo 22 jaunuoliai iš našlaičių prieglaudos – laikoma, kad visų tartis buvo normali. Vienai jaunuolių grupei buvo taikoma teigiama kalbos terapija, o kitai grupei jaunuolių buvo dažnai liepiama ką nors skubiai atlikti, taip pat jiems buvo kartojama, kad jie yra mikčiai.
Tyrimo rezultatai parodė, kad nė vienas iš dalyvių po bandymo nepradėjo mikčioti. Tačiau buvo padarytos išvados, kad neigiamo pobūdžio terapijos grupėje buvę jaunuoliai prarado savivertę, taip pat išryškėjo kiti neigiami padariniai, nuo kurių kenčia ir suaugę mikčiai.
Iš bylos dokumentų paaiškėjo, kad senelių globos namuose gyvenusi našlė M.Nixon visą gyvenimą manė, jog turi kalbėjimo problemų ir gyveno patirdama nesaugumo, neužtikrintumo jausmą. Jos advokatas teigė, kad galiausiai ji tapo atsiskyrėle.
Be M.Nixon į teismą kreipėsi 70 metų amžiaus Kathryn Meacham ir 79-erių Hazel Potter Dornbush. Visos trys moterys 2003 metais gyveno Ajovoje. Jų advokatai nė karto nesutiko pakomentuoti šios bylos.
Ajovos byloje mokslininkai ir universitetas yra kaltinami slėpę tyrimo rezultatus, melavę apie eksperimentą našlaičių namams ir nesiėmę jokių veiksmų, kad ištaisytų savo klaidą bei atlygintų žalą.
J.Fraser ir Ajovos universiteto mokslininkai sako, kad W.Johnsono archyvuose yra laiškų ir memuarų, kuriuose darbuotojai raginami pasidomėti tyrimo dalyviais. Tuo tarpu tyrimo vadovė M.T.Jacobs, kuri 2003 metais gyveno Kalifornijoje, itin gailėjosi dėl eksperimento eigos ir teigė, kad į našlaičių namus penktajame dešimtmetyje buvo nuvykusi tris kartus, kad ištaisytų savo klaidą ir išspręstų jaunuolių problemas.
Parengta pagal „CBS News“.
