Egonas Flaigas: „Afrikos kolonizavimas padarė galą vergijai“ (12)
Nuo viduramžių iki XIX amžiaus pabaigos į vergovę buvo paimta 50 milijonų afrikiečių. Daugiausia tuo užsiėmė užkariautojai iš musulmoniškų kraštų bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Tik Afrikos kolonizavimas padarė galą tokiai brutaliai praktikai. Senovės istorikas iš Vokietijos Egonas Flaigas pateikia neįprastą požiūrį į vergovės istoriją ir kalba apie „humanišką kapitalizmą“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Miesto oras išlaisvina
Tai tik viena iš daugelio įžvalgų, kurias savo knygoje pavadinimu „Vergovės istorija“ (vok. „Weltgeschichte der Sklaverei“) pateikia istorikas iš Rostoko Egonas Flaigas. Kaip senovės istorijos specialistas, puikiai susipažinęs su antikos ir ankstyvųjų viduramžių pasauliu bei to laikotarpio graikų ir romėnų autoriais, jis nepaprastai įdomiai pasakoja apie graikų, romėnų ir bizantiečių elgesį su savo vergais. Dar didesnė intriga sužadinama pradėjus kalbėti apie islamo pasaulį, ankstyvuosius Naujuosius amžius ir galiausiai transatlantinę prekybą vergais.
Tam, kad nuo XI amžiaus Šiaurės Vakarų Europoje nebeliko vergovės, lemiamos reikšmės turėjo miestai. Peržengęs miesto ribą, nelaisvas žmogus įgydavo nepriklausomybę nuo savo šeimininko. Visiškai laisvas jis tapdavo praėjus metams, o kai kur netgi iš karto. „Miesto oras išlaisvina“, – viduramžių miestai tvirtai gynė šį principą. Taip atsirado šimtai bendruomenių, „kuriose būdavo griežtai draudžiama asmeninė nelaisvė“. Italų prekybininkai, kurie iš savo renesansinių miestų per Alpes atsigabendavo vergų, nuolatos patekdavo į konfrontaciją su įstatymu.
Šiaurės Vakarų Europos „siauras ypatingasis kelias“, kaip jį įvardija Flaigas, buvo absoliuti išimtis. Visur kitur vergovė tuo metu buvo įprastas reiškinys. Vikingai ir vengrai, ankstyvaisiais viduramžiais reguliariai puldinėję Šiaurės Vakarų Europą, buvo vergų medžiotojai. Sykiu ir arabai, kurie X amžiuje įsitvirtino pietinėje Prancūzijos dalyje bei Italijoje ir buvo apsiautę netgi Romą. Iš Bari miesto Italijos pietuose į Tunisą reguliariai kursuodavo laivai, prigrūsti vergų iš Europos. Vengrai savo aukas Dunojumi ir Juodąja jūra plukdydavo į Rytų šalių vergų turgus. Didžiausias vergų turgus Europoje buvo Al Andalūzijoje, arabų užimtoje Ispanijos dalyje, kuri tradiciškai laikoma laisvės bastionu ir įvairių religijų bendrabūvio pavydžiu. Tačiau tai tėra mitas, o istorinė tikrovė buvo visiškai kitokia. Flaigo manymu, Šiaurės Vakarų Europa tik per plauką netapo islamiškojo pasaulio vergų šaltiniu – kaip antai Afrika. Nuo panašaus likimo Šiaurės Vakarų Europą išgelbėjo Otonas Didysis, 955 metais Lechfeldo mūšyje sumušdamas vengrus.Nepasotinamas alkis
Žinių apie vergovę Rytuose aptinkama jau penkių tūkstančių metų senumo dantiraščio tekstuose. Faraonų laikų Egipte vergai buvo skirstomi į pirktinius ir paženklintus įspaudu valstybinius vergus, kurie taip pat galėdavo būti dovanojami. Senajame Testamente nurodoma, kaip reikia elgtis su vergais. Homeras rašo, kad Odisėjo namuose buvo penkiolika vergių. Trisdešimt vergų dirbo laukuose. Daug vergų į Atėnus plūstelėjo po pergalių prieš persus. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, vergų padėtis galėdavo būti ne tokia jau bloga: namų vergai būdavo priimami į šeimų bendriją. Būdavo labai vertinami išsilavinę vergai, jie galėdavo būti sėkmingai išnuomoti amatininkams. Kur kas liūdnesnis likimas laukė tų 20 tūkstančių vergų, kurie pateko į Atėnų kasyklas. Pasak Flaigo, antikos laikų kasyklose vergų dažniausiai laukdavo mirtis. Ar Atėnų demokratija klestėjo vergovės sąskaita, kaip tai mėgsta tvirtinti marksistai? Senovės istorikas atsako: „Taip“. Tūkstančių piliečių dalyvavimas liaudies susirinkimuose, tribunoluose ir komitetuose iš tikrųjų surydavo daug laisvo laiko, kurio Atėnų gyventojai nebūtų turėję be savo vergų. Tačiau, Flaigo įsitikinimu, vergovė antikinėje Graikijoje nebuvo blogesnė negu bet kur kitur. „Juolab kad kitos kultūros neišvystė nei demokratijos, nei pilietinės laisvės ideologijos, kuri galėtų prilygti graikiškajai.“
Romoje vergovės reikšmė išaugo tada, kai karingoji respublika trečiajame amžiuje prieš Kristų tapo dominuojančia jėga Viduržemio jūros regione. 200–50 m. pr. Kr. į Italiją pateko mažiausiai 500 tūkstančių pavergtų karo belaisvių, taigi visuomenė, kurią sudarė apytikriai 4 milijonai gyventojų, kasmet pasipildydavo maždaug 4000 vergų. Ypač daug vergų Cezaris atsigabeno iš Galijos. Tačiau Roma niekada nerengdavo karų vien tam, kad turėtų daugiau vergų. Ji kariaudavo veikiau dėl politinių priežasčių. Priešininkai, kurie greitai pasiduodavo, išvengdavo pavergimo. Flaigas pažymi, kad nereikėtų pernelyg sureikšminti ekonominės vergovės reikšmės Romai: imperijos laikais Italijoje daugiau kaip pusė žemę dirbusių žmonių buvo laisvi valstiečiai.
Vergai Romoje niekada nebuvo pigūs: 200 m. pr. Kr. fiziniam darbui skirtas vergas kainuodavo apie 500 dinarų, o kaina už išsilavinusį namų vergą galėdavo siekti net iki 1550 dinarų. Tai dešimt kartų viršijo legionieriaus metinį uždarbį. Vėlesniais imperijos gyvavimo laikais vergovės mastai smarkiai sumažėjo. Provincijoje vergų vietą vis dažniau užimdavo žemės nuomininkai. Imperijos įstatymai smarkiai ribojo šeimininkų smurtavimą prieš savo vergus. Pasak šių dienų autoriaus, vergai tapo „žmonėmis, kurie gyveno valdomi romėnų“. Palaipsniui ėmė mažėti skirtumas tarp vergovės ir kitų nelaisvės formų.
Didelis žingsnis atgal buvo žengtas įsigalėjus islamui. Arabų kariaunos per labai trumpą laiką sukūrė imperiją ir sykiu, pasak Flaigo, „didžiausią ir ilgaamžiškiausią vergovinę sistemą pasaulio istorijoje“. Žaliąja Pranašo vėliava nešini ir šariato principais besivadovaujantys užkariautojai musulmonai pavergė kur kas daugiau žmonių, negu tai kada nors buvo padarę romėnai. Vien Ispanijoje VIII amžiaus pradžioje vos per dešimtmetį į vergovę buvo paimta 150 tūkstančių žmonių. XI amžiuje afganų kariai šimtus tūkstančių pavergtų indų išsigabeno į centrinę Aziją, kur jie buvo mainomi į arklius. Iš čia kilęs ir Hindukušo kalnų pavadinimas, reiškiantis „indų mirtis“. Islamo viešpatavimas buvo pagrįstas vergove. Kalifai ir sultonai laikė milžiniškas nuolatines kariuomenes, sudarytas iš karo belaisvių. Kadangi dalyvauti valdant teokratinės despotijos principais grįstą imperiją negalėjo nei aristokratija, nei piliečiai, visa biurokratija ir administravimas buvo vergų rankose. Kasyklose, malūnuose ir laukuose plūkėsi šimtai tūkstančių vergų. Islamo imperijos alkis buvo nepasotinamas. Antai IX amžiuje Bagdado kalifai pavergė maždaug 600 tūkstančių karo belaisvių, vadinamųjų mameliukų. Balkanų kraštuose nuo XIV amžiaus į vergovę pateko maždaug penktadalis visų krikščionių vaikų, kurie būdavo verčiami priimti musulmonų tikėjimą ir rengiami tapti janyčarais. Flaigo apskaičiavimais, per keturis su puse šimtmečio trukusį Osmanų imperijos viešpatavimą Balkanuose toks likimas turėjo ištikti milijonus vaikų. Islamo imperijos pakraščiuose vyko nesibaigiantys karai, kuriuos kalifai, sultonai, emirai ir mogolai vykdė turėdami vieną tikslą – prisigrobti kuo daugiau vergų. Antai X amžiuje Kordobos kalifas per 27 metus 25 kartus paskelbė džihadą – „šventąjį karą“ – prieš krikščioniškus Ispanijos regionus. Tačiau skaudžiausiai tai palietė Afriką. Žingsnis po žingsnio didesnioji žemyno dalis tapo milžinišku vergų šaltiniu islamo pasauliui. Milijonus vergų iš Juodosios Afrikos per Indijos vandenyną išgabeno į Indiją ir Kiniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje per Sacharą traukė ilgi vergų karavanai. Sudane ir Juodosios Afrikos gilumoje susiformavo islamizuotos plėšikautojų valstybės, turėjusios tik vieną užduotį: parūpinti vergų. Pasak Flaigo, subsacharinėje Afrikos dalyje vykusios vergų medžioklės „neretai prilygo genocidui siaurąja to žodžio prasme, kadangi daugelis etninių grupių buvo absoliučiai išnaikintos“. Arabizuoti nomadai į Juodosios Afrikos gyventojus žiūrėjo kaip į natūralų vergų rezervuarą. Šių dienų kruvinas konfliktas Darfūre, kurio metu daugiausia arabų klajoklių sudaromos sukarintos grupuotės ėmė stumti Darfūro teritorijoje gyvenančius ne arabų kilmės juodaodžius afrikiečius, yra ne kas kita kaip šimtmečius trukusios vergų medžioklės atgarsis: dar 1871 metais vienas sultonas valstybės svečio garbei šiandieniame Čade surengė vergų medžioklę. Tūkstantmetį trukęs islamo viešpatavimas ir nuolatiniai vis didesnėse Afrikos teritorijose vykdyti pavergiamieji karai turėjo siaubingų pasekmių žemynui – kultūrinių, socialinių, ekonominių ir politinių. XV amžiaus pabaigoje į Afrikos vergų prekybą įsitraukė portugalai. Galingais laivais jie galėjo transportuoti vergus greičiau ir nepatirdami didelių nuostolių. 1500 metais Portugalijai užėmus Braziliją, darbui besiplečiančiose cukranendrių plantacijose reikėjo vis daugiau vergų. Per 300 metų naujakuriai portugalai į Braziliją atplukdė 3,9 milijonus vergų iš Afrikos – 41 procentą visų į Ameriką atgabentų afrikiečių. Nuo XVII amžiaus vidurio vergus iš Afrikos į Naująjį pasaulį pradėjo gabenti olandų, prancūzų bei anglų prekybininkai, daugiausia į Karibų salas. Nuo 1600 iki 1825 metų į Šiaurės Ameriką buvo atgabenti maždaug 365 tūkstančiai vergų. Iki 1860-ųjų jų skaičius išaugo iki keturių milijonų. Per visą 300 metų transatlantinės prekybos vergais laikotarpį europiečiai užsiėmė išimtinai prekyba. Jie nemedžiojo, nerengė pavergiamųjų karų. Flaigas pabrėžia, kad tai darė patys afrikiečiai: „Afrikiečiai pavergdavo kitus afrikiečius, jie deportuodavo savo aukas ir parduodavo juos kaip gyvulius prekybininkams iš Europos. Kodėl? Kadangi jie visiškai nesitapatino su savo pavergtomis aukomis.“ Ilguose žygiuose iš krašto gilumos Atlanto vandenyno link neretai žūdavo daugiau vergų negu per kelionę į Ameriką. Vakarų Afrikoje šis verslas visada išliko pačių afrikiečių rankose: jie nustatydavo kainą ir nuspręsdavo, kiek vergų gaus vienas ar kitas europietis kapitonas. Flaigo įsitikinimu, Afrikoje šimtmečius musulmonų vykdyta vergų medžioklė buvo prielaida transatlantinei prekybai vergais, kuria užsiėmė europiečiai. Tos islamizuotos Afrikos plėšikautojų valstybės, kurių vienintelis tikslas buvo vergų medžioklė, „buvo pasirengusios lanksčiai reaguoti į bet kokią naujai atsiradusią paklausą“ ir pačios ją kurti. Džihado vardu rengdamos vergų medžiokles – kurios iki pat XIX amžiaus buvo iš tiesų įvardijamos kaip „šventieji karai“ – plėšikaujančios valstybės užvertė rinką tokiais skaičiais vergų, kad šie karai išties ima atrodyti „kaip pagrindinis vergų eksporto į Ameriką veiksnys“.„Humaniškas kolonializmas“
Transatlantinė prekyba vergais yra gerai ištyrinėta. Nuo 1519 iki 1867 metų 27 tūkstančiais vergų laivų į Ameriką buvo atgabenta apie 11,06 milijono afrikiečių. Dar daugiau aukų nusinešė kur kas ilgesnį laiką – nuo 650-ųjų iki 1920 metų – trukusi musulmonų atnešta vergovė: mažiausiai 17 milijonų. Jeigu įskaičiuotume vergus, kurie liko Subsacharos vergų medžiotojų šalyse, per 1300 metų pavergtų afrikiečių skaičius išaugtų iki 50 milijonų. Į šį skaičių neįeina gausybė senukų ir vaikų, kurie žuvo per kruvinas vergų gaudynes. Flaigo įsitikinimu, šiuos niūrius skaičius reikėtų dar padidinti: juk vien vergų kariuomenėms sudaryti per visus tuos šimtmečius reikėjo per 20 milijonų žmonių. Taip pat turėtų būti priskaičiuoti tie 1,2 milijono europiečių, kuriuos nuo XVI iki XIX amžiaus Ispanijos, Prancūzijos ir ypač Italijos pakraščiuose pagrobė piratai iš Alžyro, Tuniso ir Tripolio. Vergų medžiotojai iš šiaurinės Afrikos nukeliaudavo net iki Temzės žiočių ir Islandijos.
Nuo pirmųjų transatlantinės prekybos vergais dienų europiečiai tiek Senajame, tiek Naujajame pasaulyje nesiliovė diskutavę apie vergiją. 1794 metais vergija buvo uždrausta visose Prancūzijai priklausančiose teritorijose. 1833 metais prancūzų pavyzdžiu pasekė Didžiosios Britanijos parlamentas. 1815-aisiais vykusiame Vienos kongrese Europos monarchai nusprendė sustabdyti prekybą vergais. Nuo to laiko britų laivynas ėmė medžioti vergus gabenančius laivus, užblokavo vakarinę Afrikos pakrantę ir nuslopino transatlantinę prekybą žmonėmis. Londonui tai kainavo didelius pinigus.
Tuo tarpu islamo pasaulyje apie vergovės panaikinimą netgi nediskutuota. Vergija nekėlė jokių abejonių, kadangi apie vergus kalbama Korane, be to, jų turėjo ir pats pranašas Mahometas. Osmanų imperija priešinosi britų daromam spaudimui. Pradėjus derybas dėl vergovės uždraudimo, Arabijos pusiasalyje iškilo sukilimų grėsmė. Tad Osmanų imperijoje neryžtingai paskelbus apie vergovės panaikinimą, arabams buvo padaryta išimtis. Tik 1882 metais, kai britai užėmė Egiptą, prekyba vergais liovėsi taip pat ir Artimuosiuose Rytuose. Afrikos gilumoje pavergiamieji karai tęsėsi toliau, jie apėmė Centrinę Afriką ir Kongo baseiną. Vergų medžiotojai iš arabiškų kraštų pasiekė netgi Afrikos Didžiuosius ežerus. Todėl Europos aboliucionistai – vergovės priešininkai – ėmė raginti jėga padaryti galą vergų medžioklei Afrikoje. Flaigo įsitikinimu, būtent šis veiksnys sąlygojo Europos kolonialistinę politiką Afrikoje.Ir iš tikrųjų Europos kolonijinės jėgos sugebėjo beveik visiškai sustabdyti Afrikoje ilgus šimtmečius vykdytas vergų medžiokles. Dėl tos priežasties Flaigas kalba apie europiečių „humanišką kolonializmą“ Afrikoje ir pateikia provokuojančią išvadą: „Europos kolonializmas [...] po tūkstantį metų trukusios kruviniausios prievartos ir masinių žudynių atvėrė Afrikai naujų horizontų. Suprantama, kolonijinės sistemos ribose.“ Pasak Flaigo, jeigu europiečiai nebūtų pasilikę Afrikoje, vergija būtų kaipmat sugrįžusi. Nieko nuostabaus, kad šis stiprus teiginys provokuoja diskusijas ir istorikų ginčus. Antai Hamburgo savaitraštyje Die Zeit iš karto pasirodžiusioje recenzijoje pasipiktinta Flaigo požiūriu į Europos kolonializmą. Tačiau nepateikiant jokių argumentų. Jie, bent jau iki šiol, byloja šio senovės istoriko iš Rostoko naudai.
Egono Flaigo knygą „Weltgeschichte der Sklaverei“ („Vergovės istorija“) 2009 metais išleido leidykla C. H. Beck.
Botho Keppelio parengtą knygos apžvalgą iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė.
Die Weltwoche, 10/08
