„Prakirsti skylę ir įlįsti į vidų.“ Kam žmonės prieš 100 metų naudojo negyvus banginius ()
Tokiu keistu ir itin smirdinčiu būdu mūsų protėviai gelbėjosi nuo uždegiminės ligos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
XVIII ir XIX amžiaus pabaigoje banginiai buvo itin paveikti medžioklės, tačiau žmonės medžiojo jūros žinduolius ne tik dėl banginių taukų, ūsų ir mėsos. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje banginių kūnai taip pat buvo aktyviai naudojami medicinos reikmėms, rašo „IFLScience“.
Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus galėtų panaudoti banginio skerdeną uždegiminei ligai gydyti, bet taip tikrai buvo. Taip pajūrio miestelyje Edene, Tufoldo įlankoje (Australija), vietiniai gelbėjosi nuo reumato.
Gydymas buvo labai paprastas – surasti negyvą banginį, tada padaryti skyles jo odoje ir įlįsti į vidų. Be to, šiame „mėsingame, gleivingame ir pūvančiame miegmaišyje“ reikėtų praleisti mažiausiai 20–30 valandų. Pačių „ligonių“ laimei, kartkartėmis jiems buvo leista padaryti trumpą pertraukėlę.
Australų rašytojas Louisas Becke savo knygoje „Memuars of the South Seas“ dokumentavo šio „gydymo“ procesą. Kadangi tiesiog paplūdimyje sutikti negyvo banginio kūną nebuvo taip paprasta, po medžioklės šių jūros milžinų kūnai buvo ištempti į krantą. Kol jų skerdenos dar buvo šiltos, jos buvo perpjautos pakankamai plačiai, kad pacientas galėtų įlįsti į vidų.
Atkreipkite dėmesį, kad tokiam neįprastam gydymui reikėjo, kad apatinė paciento dalis (iki juosmens) būtų visiškai panardinta į šią „kapsulę“. Tada tarpas tarp paciento ir banginio buvo užsandarinamas, kad jis skleistų šiek tiek mažiau smarvės. Įsivaizduokite, kaip blogai gali kvepėti negyvas banginis, o viduje šis kvapas buvo visiškai pykinantis.
Pasak vieno keliautojo, kuris taip pat aprašė gydymo procesą, „kvapas ir karštis buvo vos pakeliami“. Jis atsitiktinai aptiko apie 40 valandų negyvą ir pradėjusį irti banginį, o procedūros metu iš jo skyrėsi „didžiuliai dujų srautai ir baisūs burbulai“.
Buvo manoma, kad karštis ir dujos sukuria kažką panašaus į „garų pirtį“, kuri ne tik malšino skausmą sergant reumatinėmis ligomis, bet ir stabdo jas pakankamai ilgam laikui – iki metų.
Pasak Australijos nacionalinio jūrų muziejaus, yra daug teorijų apie tai, kaip būtent šis gydymas atsirado. Vienas iš jų pasakoja, kad vietinis verslininkas kreipėsi į vietinę banginių medžiotojų šeimą su prašymu leisti jam atlikti tokį gydymą. Vieną dieną praleidęs tokioje „kapsulėje“ atsigavo.
Kita teorija, paskelbta 1896 m. laikraštyje, teigia, kad girtas vyras įkrito į banginio lavono likučius ir įstrigo. Taip jis išbuvo kelias valandas, o kai pagaliau buvo išlaisvintas, atrodė, kad reumatinių skausmų nebėra.
Tačiau mokslininkai mano, kad tikroji šio gydymo kilmė yra susijusi su Tufoldo įlankos vietinių gyventojų praktika. Žinoma, kad vietiniai gyventojai į krantą išplautos banginių liekanas naudojo įvairiems tikslams, pavyzdžiui:
- mėsą - medicininiais ir ritualiniais tikslais;
- kaulus – statant pašiūres;
- negyvų banginių skerdeną – reumatui gydyti.
Laikui bėgant šis vaistas prarado savo populiarumą, ypač Pirmojo pasaulinio karo metais. Viena iš pagrindinių priežasčių buvo šleikštus kvapas, kurį pacientai sunkiai galėjo ištverti.
Net ir išlindus iš banginio, tvyrojo nemalonus kvapas ir, kaip galite įsivaizduoti, negyvo banginio kvapas tikriausiai nebuvo aromatas, kurio dauguma žmonių norėjo kvepėti.
Šiais laikais yra vaistų, kuriuos galima nesunkiai panaudoti, jei reikia numalšinti reumatinį skausmą, todėl jums nereikia lįsti į negyvus banginius.
