Žiauru. Atskleidė, ką valgydavo vieni pirmųjų europiečių Amerikoje ()
Nustatyta, kad Džeimstauno – vienos pirmųjų anglų kolonijų Šiaurės Amerikoje – kolonistai greičiausiai žudė ir valgė vietinius šunis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ant daugumos Džeimstauno iškastų šunų kaulų yra pjūvių žymių – o tai rodo, kad „gali būti, jog jie buvo suvalgyti“, teigia tyrimo bendraautorė ir Ajovos universiteto biologinės antropologijos doktorantė Ariane Thomas.
Tačiau atsižvelgiant į badą ir žmonių kanibalizmo įrodymus Džeimstaune, nenuostabu, kad žmonės valgė šunis, sakė A. Thomas.
Tyrėjai nustatė, kad šie šunys buvo bent iš dalies giminingi šunims, kurie pirmieji klajojo po žemyną prieš atvykstant europiečių kolonistams – ir turi genetinių panašumų su šunimis, gyvenusiais Hopewellio, Misisipės ir vėlyvojo Woodlando laikotarpiais Šiaurės Amerikos rytuose.
Dabar Šiaurės Amerikoje dauguma šunų veislių yra europietiškos kilmės.
1607 m. Virdžinijoje anglų įkurtas Džeimstaunas buvo pirmoji anglų kolonija Jungtinėse Valstijose, kuri nebuvo apleista. Anksčiau, apie 1587 m., anglai bandė apgyvendinti Roanoko salą Šiaurės Karolinoje – tačiau šis bandymas baigėsi katastrofa: kolonistai dingo.
Džeimstaunas taip pat vos nesibaigė katastrofa – nes dėl maisto trūkumo žuvo daug kolonistų. Kai kurie badaujantys žmonės buvo tokioje beviltiškoje padėtyje, kad griebėsi kanibalizmo. O dabar tyrėjai nustatė, kad per 1609 ir 1610 m. žiemą buvo suvalgyti ir kai kurie vietiniai Amerikos šunys buvo suvalgyti – tačiau mokslininkai pažymi, kad vietiniai Amerikos šunys taip pat buvo valgomi prieš ir po badmečio.
„Šio tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad prieš, per ir po bado meto veikė sudėtingos jėgos, turėjusios įtakos šių šunų buvimui forte ir paskatinusios Džeimstauno gyventojus maistui vartoti vietinius Amerikos šunis“, – žurnale „American Antiquity“ paskelbtame tyrime rašo mokslininkai.
DNR tyrimai
Siekdama daugiau sužinoti apie Džeimstauno šunis, komanda paėmė DNR mėginius iš 22 per pastaruosius 30 metų Džeimstauno iškastų šunų pavyzdžių, kurie priklausė 1609–1617 m. gyvenusiems šunims. Tyrime nustatyta, kad bent šešių šunų mitochondrijų genomai – arba DNR, kuri perduodama iš motinos palikuonims per ląstelėse esančias mitochondrijas – „vienareikšmiškai liudija apie Šiaurės Amerikos vietinę kilmę“.
Išvados rodo, kad Džeimstauno gyventojai galėjo gauti kai kuriuos vietinius žemyno šunis per prekybą ar kitokią sąveiką su Amerikos indėnų grupėmis.
„Remiantis archeologiniais tyrimais ir istoriniais dokumentais, Džeimstaunas buvo Europos kolonistų ir čiabuvių bendruomenių [gyvenusių regione] sąveikos vieta, – teigia A. Thomas. – Tikėtina, kad šie šunys lydėjo čiabuvius, kai šie lankėsi, o gal ir gyveno Džeimstaune“.
Tačiau šie šunys tikriausiai nebuvo „augintiniai“, kurie priklausė vienam asmeniui. „Šunys galbūt buvo lygiaverčiai šiandieniniams benamiams šunims“, – pažymi mokslininkė.
Mokslininkų reakcija
Keli ekspertai teigia, kad išvados atitinka kitus to meto istorinius įrodymus.
„Šis tyrimas patvirtina istorinius pirminių šaltinių duomenis, rodančius, kad anglų kolonistai ir povhatanai (vietinių amerikiečių grupė, gyvenusi toje vietovėje) Džeimstaune bendravo vieni su kitais“, – nurodo Jungtinės Karalystės Kardifo universiteto šiuolaikinės Amerikos istorijos vyresnioji dėstytoja Rachel Herrmann.
„Manęs nestebina šios išvados, [jos atrodo] logiškos, remiantis ankstesniais gyvų ir senovinių Amerikos šunų genetiniais tyrimais“, – sako Stokholmo (Švedija) Karališkojo technologijos instituto profesorius ir genų technologijų katedros vedėjas Peteris Savolainenas.
Parengta pagal „Live science“.
