„Išsivežė karučiu.“ Kaip sovietai pavogė ir nukopijavo legendines „Sidewinder“ ()
JAV raketos AIM-9 „Sidewinder“ virto sovietinėmis K-13.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1949 m. pasibaigus Kinijos pilietiniam karui, buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika (KLR), o nacionalistų vyriausybė pabėgo į Taivano salą (taip pat vadinamą Kinijos Respublika) – tarp jų kilo didelis priešiškumas.
1958 m., praėjus vos trejiems metams po Pirmosios Taivano sąsiaurio krizės, KLR dar kartą pabandė perimti Taivano kontrolę – kilo Antroji Taivano sąsiaurio krizė.
1958 m. rugpjūčio mėn. komunistinės KLR pajėgos bandė išsilaipinti Dongdingo saloje. Kai tai nepavyko, jos pradėjo apšaudyti Kinmeno ir Macu salas.
Reaguodamos į tai, Jungtinės Valstijos išsiuntė lėktuvus F-100 „Super Sabre“, F-101 „Voodoo“, F-104 „Starfighter“ ir B-57 „Canberra“ į Taivaną, kad pademonstruotų paramą Kinijos Respublikai. Tarp išsiųstųjų buvo keli modifikuoti naikintuvai F-86 „Sabre“, aprūpinti naujai sukurtomis ir vis dar slaptomis raketomis oras-oras AIM-9 „Sidewinder“.
Mohavių dykumoje gyvenančios nuodingos raguotosios barškuolės vardu (ang. Sidewinder) pavadinta raketa „Sidewinder“ aptinka taikinius naudodama infraraudonąją šiluminę spinduliuotę, panašiai kaip tai daro medžiodama gyvatė.
|
Pasak legendos, raketos pavadinimas taip pat reiškia išskirtinius raguotosios barškuolės paliktus pėdsakus dykumos smėlyje, kurie primena raketos judesius skrendant.
1958 m. rugsėjo 24 d. virš Taivano sąsiaurio, maždaug tuzinas F-86 „Sabre“, kuriuos valdė Taivano pilotai, susidūrė su tiek pat Kinijos MiG-17. MiG-17 buvo visais atžvilgiais pranašesni orlaiviai, galėjo skristi greičiau ir aukščiau nei senstantys „Sabre“, todėl juos buvo sunku perimti.
Tačiau AIM-9B raketos kompensavo visus „Sabre“ trūkumus. Šios raketos leido Taivano pilotams paleisti raketas į aukščiau skrendančius priešo naikintuvus iš nuotolio, kurio tradiciniai pabūklai nepasiekia. Tą dieną raketomis „Sidewinder“ numušti net 6 iš 12 MiG-17.
Likę gyvi kinų lakūnai grįžo į bazę, suglumę dėl netikėto oro mūšio baigties. Kaip tik tada jie pastebėjo, kad viename iš MiG-17 fiuzeliaže vis dar buvo įsitrigusi nesprogusi raketa „Sidewinder“. Kinai ją kruopščiai išmontavo ir bandė nukopijuoti jos technologiją. Kai sovietai sužinojo apie „Sidewinder“, jie įtikino kinus atsiųsti amerikietišką raketą jiems.
Iki tol sovietai turėjo tik oras-oras raketas „Vympel K-5“ – trumpo nuotolio raketą, kurią paleidžiantis orlaivis turėjo išlaikyti savo orientaciją į taikinį visą raketos skrydžio laiką. Dėl šio apribojimo ji buvo tinkama smogti į lėtai judančius taikinius, pvz., bombonešius, tačiau ji buvo neveiksminga prieš naikintuvus.
Trofėjinė raketa „Sidewinder“ pasirodė esąs aukso puodas. Raketa turėjo keletą vertingų savybių, ypač modulinę konstrukciją, kuri palengvino gamybą ir veikimą. AIM-9 paprastumas buvo visiškai priešingas sovietinių raketų sudėtingumui.
„Sidewinder“ infraraudonųjų spindulių nukreipimo galvutėje buvo įmontuotas giroskopas, o skrydžio stabilizavimo sistema buvo pranašesnė. Vienas K-5 komandos inžinierius Genadijus Sokolovskis pažymėjo, kad „raketa „Sidewinder“ mums buvo universitetas, siūlantis raketų konstravimo technologijos kursą, kuris patobulino mūsų inžinerinį išsilavinimą ir atnaujino mūsų požiūrį į būsimų raketų gamybą“.
„Sidewinder“ sovietų buvo greitai nukopijuota ir tapo „Vympel K-13“, kuri buvo pradėta ribotai naudoti 1960 m. Ji tapo pagrindine trumpojo nuotolio raketa Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto oro pajėgose, taip pat Kinijos, Kubos, Vietnamo, Indijos ir Pakistano oro pajėgose.
Tęsinys kitame puslapyje:
Po kelerių metų, kai pasirodė patobulinta versija AIM-9B, sovietai labai norėjo įsigyti šią naują raketą. Tam jie užverbavo vokiečių architektą Manfredą Rammingerį. Mainais už raketą, kurią jis pažadėjo gauti, sovietai jam pasiūlį išgelbėti jo statybų įmonę nuo finansinio žlugimo.
Vieną 1967 m. rudens naktį po smarkaus rūko priedanga Rammingeris ir du jo partneriai – lenkų inžinierius Josefas Linowskis ir buvęs liuftvafės pilotas Wolfas-Diethardtas Knoppe – įsibrovė į Neubergo oro bazę ir įžūliai pasišalino su „Sidewinder“ raketa.
Jie raketą karučiu nusivežė kilimo ir tūpimo taku iki Rammingerio „Mercedes“ sedano, pastatyto už bazės. 2,7 m ilgio raketa netilpo į automobilį, todėl vagys išdaužė galinį langą, kad ją sutalpintų. Kad neatkreiptų dėmesio, raketą jie uždengė antklode.
Pasiekęs savo namus Krėfelde, Rammingeris išmontavo raketą ir supakavo į dėžę. Tada jis nuvežė dėžę į artimiausią paštą, deklaravo raketų dalis kaip transporto priemonių atsargines dalis ir išsiuntė oro paštu tiesiai į Maskvą. Siuntimas jam kainavo 483,88 dolerius.
Drąsi vagystė galėjo baigtis blogai, kai medinė dėžė per klaidą buvo išsiųsta ne tuo adresu. Rammingerio siuntinys iš pradžių keliavo iš Frankfurto per Paryžių į Kopenhagą, tada grįžo į Diuseldorfą, kol galiausiai pasiekė Maskvą, pavėlavęs 10 dienų. Už „pastangas“ Rammingeriui buvo sumokėta 81 000 dolerių.
Vėliau Vakarų Vokietijos teismas suėmė ir nuteisė Rammingerį ir jo bendražygius už išdavystę, šnipinėjimą ir didžiulę vagystę. Jiems trims buvo skirta nuo trejų iki ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai sovietai pavogė technologijas iš JAV. Per Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjunga įsigijo tris bombonešius B-29 „Superfortress“, kuriuos nukopijavo ir sukūrė identišką lėktuvą „Tupolev Tu-4“.
Sovietai taip pat buvo apkaltinti pavogę techninius duomenis, susijusius su anglų ir prancūzų viršgarsiniu lėktuvu „Concorde“, kad sukurtų savo „Tupolev Tu-144“. Nors Tu-144 turėjo didelių skirtumų ir problemų, panašumai rodo, kad šnipinėjimas atliko tam tikrą vaidmenį.
Viso Šaltojo karo metu Sovietų Sąjunga dėjo daug pastangų, kad gautų Vakarų puslaidininkių technologiją. Tai apėmė įvairių kompiuterių lustų ir kitų elektroninių komponentų, pvz., IBM 360, atvirkštinę inžineriją. Tokios technologijos įsigijimas buvo labai svarbus, kad Sovietų Sąjunga neatsiliktų nuo sparčios pažangos Vakaruose.
