39 000 metų senumo radiniai kelia klausimus apie priešistorinį „bambuko amžių“ ()
Archeologinių įrodymų apie iš augalų pintus krepšius, virves ir kitus dirbinius rasti gali būti sunku – ypač tropiniuose pasaulio regionuose, kur šiltas ir drėgnas oras lengvas organines medžiagas suardo lengviau nei akmenis ar kaulų fragmentus. Tačiau kai kurios mikroskopinės augalų dalelės gali atlaikyti laiko daromą žalą – kaip rodo retos atraižos, prilipusios prie trijų neseniai Filipinuose ištirtų akmeninių įrankių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šie mažyčiai archajiškos augalinės technologijos pėdsakai aprašyti žurnale „PLOS ONE“ paskelbtame tyrime, kuris netiesiogiai liudija apie seniausius žinomus įrankius, pagamintus darbui iš tvirtos regiono augmenijos.
Tyrėjų komanda šiuos įrankius rado Tabono urve, esančiame Palavano provincijoje Filipinų vakaruose. Atlikę datavimą radioaktyviąja anglimi mokslininkai nustatė, kad šie įrankiai yra net 39 000 metų senumo – taip paankstindami Pietryčių Azijos pluošto technologijų laiką. Anksčiau seniausi augalinių dirbinių įrodymai buvo maždaug 8000 metų senumo kilimėlių fragmentai, rasti Pietų Kinijoje.
Palyginti su priešistorinių grupių Afrikoje ar Europoje įrankių rinkiniais, Pietryčių Azijos akmeniniai įrankiai nebuvo labai standartizuoti, juose buvo naudojami įvairių dydžių ir formų įrankiai. Pasak tyrimo bendraautorės bei Filipinų Dilimano universiteto priešistorės tyrinėtojos ir etnoarcheologės Hermine Xhauflair, kai kurie mokslininkai mano, kad šį skirtumą lėmė prisitaikymas prie aplinkos, paskatinęs „bambuko amžių“.
Panašiai kaip ir akmens ar bronzos amžiuje, kurie labai priklausė nuo epochas apibūdinančių medžiagų, šiuo laikotarpiu įrankiai greičiausiai buvo daugiausia gaminami iš gausiai prieinamo bambuko. Ši organinė medžiaga blogai išsilaiko, todėl mokslininkai, ieškodami įrodymų apie šį svarbų žmonijos istorijos tarpsnį, turi ieškoti mikrodalelių.
„Pluošto technologijos įvaldymas buvo labai svarbus žingsnis žmonijos raidoje, – pasakoja H. Xhauflair. – Tai reiškia, kad žmonės turėjo potencialo ir gebėjimų gaminti daiktus iš daugelio dalių, surištų pluoštu. Jie galėjo statyti sudėtingus namus ir konstrukcijas, gaminti krepšius ir spąstus, medžioklinius lankus, prikabinti bures valtims ir net statyti valtis.“
Ant akmeninių įrankių, kuriuos H. Xhauflair ir jos komanda rado Tabono oloje, matyti mikroskopiniai nusidėvėjimo, susijusio su pluošto technologijomis, požymiai. Tyrėjai įvertino augalų apdirbimo būdus, kuriuos iki šiol naudoja regiono čiabuvių bendruomenės, įskaitant Tagbanua, Palaw'an, Tao't Bato, Molbog, Batak, Agutaynen ir Cuyonon. Šiurkštūs ir kieti augalai – pavyzdžiui, palmės ir bambukai – nuvalomi, o jų stiebai paverčiami elastingu pluoštu, tinkamu audimui ar rišimui. Remdamasi šia šiuolaikine praktika, komanda atogrąžų miške netoli urvo atliko daugybę tyrimų ir lauko darbų – kad nustatytų įvairių augalų ir pluošto technologijų požymius.
Remdamiesi šiais duomenimis, jie galėjo sukurti duomenų bazę. Tada tyrėjai Tabono oloje rastus akmeninius įrankius tyrinėjo optiniu, skaitmeniniu ir skenuojančiu elektroniniu mikroskopais ir nustatė nuoseklius akmeninių ir šiandien naudojamų įrankių pažeidimų dėsningumus.
Tolesni tyrimai padės išsiaiškinti, kaip senovės Tabono olos gyventojai gamino krepšius, spąstus, virves namams, lankus medžioklei ir kt. Šis atradimas taip pat kelia klausimą, ar augalinės technikos išliko – nepertraukiamai – šimtus kartų.
„Šiuo metu regione naudojama augalų pluošto apdorojimo technika buvo žinoma jau prieš 39 000 metų. Ar mes turime labai ilgai gyvuojančią tradiciją?, – klausia H. Xhauflair. – O gal ši technika buvo atrasta keliais skirtingais laikotarpiais ir pamiršta?“
Parengta pagal „Popular Science“.
