Išsiaiškino vieną didžiausių Stounhendžo paslapčių – paneigė populiarią teoriją (1)
Stounhendžą ilgą laiką gaubė paslapties skraistė, tačiau nauji tyrimai padėjo išsiaiškinti kai kuriuos faktus ir atskleidė vieno iš pagrindinių akmenų kilmę bei transportavimo būdą, rašo „BBC Science Focus“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Australijos Curtino universiteto mokslininkai nustatė, kad Stounhendžio altoriaus akmuo (vienas iš didžiausių Stounhendžo akmenų) iš tikrųjų buvo atgabentas iš Škotijos, o ne iš Velso, kaip buvo manoma anksčiau.
Kad prieitų prie šių išvadų, komanda ištyrė mineralų grūdelių, paimtų iš akmens fragmentų, amžių ir cheminę sudėtį. Akmens analizė atitiko šiaurės rytų Škotijos uolienų sudėtį, kartu išryškėjo aiškūs skirtumai nuo Velso uolienų.
„Mūsų atlikta analizė parodė, kad specifiniams altoriaus akmens mineralų grūdeliams daugiausia yra nuo 1000 iki 2000 mln. metų, o kitų mineralų amžius yra apie 450 mln. metų, – sakė Curtino universiteto doktorantas Anthony Clarke, pagrindinis tyrimo, kuris buvo paskelbtas žurnale „Nature“, autorius. – Tai atskleidžia aiškų cheminį pėdsaką, leidžiantį manyti, kad akmuo atkeliavo iš Škotijos, mažiausiai už 750 km nuo Stounhendžo.“
|
Anksčiau atlikus analizę buvo nustatytos dvi pagrindinės statybai naudotos akmens rūšys – sarseno akmenys, atvežti iš maždaug už 25 km nuo Stounhendženo, ir „mėlynieji“ akmenys atgabenti iš Velso.
Altoriaus akmuo – tai 50 cm storio smiltainio luitas Stounhendžo rato viduryje. Manoma, kad kartu su likusia statinio dalimi akmuo dabartinėje savo vietoje Solsberyje atsirado maždaug prieš 5000 metų.
Akmenį perkelti iš Škotijos būtų buvę gerokai sunkiau nei iš Velso, o tai leidžia manyti, kad tuo metu, kai akmuo pateko į Angliją, buvo naudojami netikėtai pažangūs transporto metodai.
Be to, tuo metu, kai akmuo buvo atgabentas, dėl geografinių ypatybių ir miškingos Didžiosios Britanijos prigimties judėti po Britaniją buvo gerokai sunkiau nei dabar.
„Tokį didžiulį krovinį gabenti sausuma iš Škotijos į pietų Angliją būtų buvę itin sudėtinga, o tai rodo, kad greičiausiai jūrinės laivybos maršrutas ėjo palei Britanijos pakrantę“, – sakė Curtino universiteto profesorius ir tyrimo bendraautorius Chrisas Kirklandas.
„Tai reiškia, kad neolito laikotarpiu Didžiojoje Britanijoje egzistavo tolimosios prekybos tinklai ir aukštesnis visuomenės organizuotumo lygis nei įprasta manyti“, – pridūrė jis.
Parengta pagal „BBC Science Focus“.
