„Mes tik aptikome ledkalnio viršūnę.“ ()
Archeologai Maroke aptiko 5000 metų senumo žemdirbių bendruomenės liekanas – tai seniausia tokio pobūdžio vietovė, kada nors aptikta Afrikoje už Nilo slėnio ribų. Radimvietėje aptikti tūkstančiai akmeninių kirvių galvučių ir dažytos keramikos šukės leidžia manyti, kad čia gyveno iki šiol nežinoma šimtų žmonių visuomenė, prilygstanti bronzos amžiaus Trojai – tai buvo žmonės, kurie gyveno kartu, dirbo žemę ir galėjo prekiauti su kitomis Viduržemio jūros regiono bendruomenėmis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Oued Beht archeologinę vietovę šiaurės Maroke XX a. trečiajame dešimtmetyje atkasė prancūzų kolonistai. Vėliau 90 metų ši vieta buvo apleista, bet Maroko archeologas Youssefas Bokbotas nujautė, kad joje gali būti svarbių radinių, laukiančių tiesiog po paviršiumi, ir susisiekė su kitais ekspertais, kad šie bendradarbiautų atliekant kasinėjimus.
Žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime rasta „beprotiškai daug keramikos šukių ir gludintų kirvių“, – teigia tyrimo bendraautorius, Italijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos paveldo mokslų instituto archeologas Giulio Lucarini. Atlikusi kasinėjimų metu rastų medžio anglies ir sėklų mėginių datavimą radioaktyviąja anglimi, tyrėjų komanda nustatė, kad vietovė datuojama maždaug 3400–2900 m. pr. m. e.
|
Tikėtina, kad čia gyvenusios grupės turėjo įvairią genetinę kilmę. Remiantis 2023 m. tyrimu, kurio bendraautorius yra Y. Bokbotas, šioje teritorijoje greičiausiai buvo apsigyvenę įprasti piemenys iš Sacharos, taip pat iš Pirėnų pusiasalio ir Artimųjų Rytų kilę žmonės.
„Gyventojai iš tiesų plūdo į čia, ir visi susitiko ten, kur, kaip dabar suprantame, buvo tautų lydymosi katilas“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius, Kembridžo universiteto archeologas Cyprianas Broodbankas.
Šioje vietoje gyvenę žmonės buvo žemdirbiai, kurie sausringoje žemėje augino miežius, kviečius, žirnius, alyvuoges ir pistacijas, kaip liudija didelėse įrengtose duobėse rastos sėklos. Komanda taip pat rado avių, ožkų, kiaulių ir galvijų liekanų.
Be to, gausybė rastų keramikos dirbinių ir akmeninių kirvių galvučių leidžia manyti, kad šios neolito grupės gamino prekes, kuriomis prekiavo su daugeliu kitų tuo metu gyvavusių bronzos ir vario amžiaus bendruomenių, pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalio grupėmis ir galbūt Egiptu bei Mesopotamija.
Kiti tyrimai parodė, kad tuo metu Europoje būta dramblio kaulo ir stručio kiaušinių, tačiau iki šiol archeologai neturėjo įrodymų, kurios Afrikos bendruomenės galėjo tiekti šias prekes Europai.
Archeologai ilgą laiką manė, kad Šiaurės Afrikoje, kaip ir Afrikoje į pietus nuo Sacharos, tuo metu gyveno medžiotojai-rinkėjai ir piemenys – klajokliai, kurie keliavo ganyklomis, kuriose ganė gyvulius. Ir nors stacionarių žemdirbyste paremtų bendruomenių šiuo laikotarpiu rasta visoje likusioje Viduržemio jūros regiono dalyje, Šiaurės Afrika kaip archeologinis šaltinis buvo pamiršta.
„[Iki šio atradimo] nebuvo nieko, ką būtų galima pasakyti [apie žemdirbystę] Šiaurės Afrikoje už Nilo slėnio ribų“, – teigia G. Lucarini.
„Tai, ką mes čia darome, nėra [vienos žemdirbystės bendruomenės] įterpimas į ganyklinį pasaulį, – sako C. Broodbankas. – Mes iš tikrųjų parodome, kad ši pasaulio dalis yra visiškai neolitinė, kad tai yra didelio žemdirbystės pasaulio dalis. Mes tik aptikome ledkalnio viršūnę.“
Parengta pagal „Live Science“.
