Nėščiosios su ginklais – mokslinis tyrimas atskleidžia iki šiol nenagrinėtą vikingų epochos aspektą ()
Nėščios moterys su kalavijais ir kariniais šalmais bei atšiaurus pasaulis, kuriame ne visi naujagimiai gimsta laisvi ar yra palaidojami. Tai – tik keletas realijų, atskleistų pirmajame tarpdisciplininiame tyrime apie nėštumą vikingų amžiuje. Nepaisant to, kad nėštumas vaidina svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje, archeologijoje į jį dažnai nekreipiama dėmesio – daugiausia dėl to, kad jis palieka mažai materialių pėdsakų.
© Kyraxys (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/illustrations/ai-generated-woman-warrior-armor-8584175/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nėštumas ypač ignoruojamas laikotarpiais, kuriuos dažniausiai siejame su kariais, karaliais ir mūšiais – pavyzdžiui, labai romantizuojamu vikingų amžiumi (nuo 800 iki 1050 m.).
Tokios temos kaip nėštumas ir gimdymas paprastai laikomos „moterų problemomis“, priklausančiomis „natūraliai“ ar „privačiai“ sferai – tačiau tyrėjai teigia, kad tokie klausimai, kaip kada prasideda gyvybė, šiandien, kaip ir praeityje, yra visai ne natūralūs ar privatūs, o kelia didelį politinį susirūpinimą, teigia viena iš tyrimo autorių, Lesterio universiteto archeologijos docentė Marianne Hem Eriksen.
„Savo naujame tyrime aš ir mano bendraautoriai sujungiame eklektiškus įrodymus, kad suprastume, kaip tuo metu buvo suvokiamas nėštumas ir nėščiosios kūnas. Tyrinėjant tokią „įsčių politiką“ galima gerokai papildyti mūsų žinias apie lytį, kūną ir seksualinę tvarką vikingų amžiuje ir vėliau“, – teigia tyrėja.
Tyrėjai pirmiausia išnagrinėjo žodžius ir pasakojimus, vaizduojančius nėštumą šaltiniuose senąja šiauriečių kalba. Nepaisant to, kad sagos ir teisiniai tekstai datuojami šimtmečiais po vikingų epochos, juose pateikiami žodžiai ir pasakojimai apie gimdymą, kuriuos vartojo ir platino tiesioginiai vikingų palikuonys.
|
„Sužinojome, kad nėštumas galėjo būti apibūdinamas kaip „pilnas pilvas“, „nelengvumas“ ir „ne visiškumas“. Ir sužinojome apie galimą tikėjimą vaisiaus asmeniškumu: „moteris vaikšto ne viena“, – pasakoja M. Hem Eriksen.
Vienos iš nagrinėtų sagų epizodas patvirtina mintį, kad dar negimę vaikai (bent jau aukšto statuso šeimose) jau galėjo būti įtraukti į sudėtingas giminystės, sąjungininkų, nesantaikos ir įsipareigojimų sistemas. Sagoje pasakojama apie įtemptą konfrontaciją tarp nėščios „Laksardalio žmonių sagos“ protagonistės Guðrúnos Ósvífrsdóttir ir jos vyro žudiko Helgio Harðbeinssono.
Sagoje minima detalė, kaip Helgis provokatyviai nušluosto savo kruviną ietį į Guðrúnos drabužius ir į jos pilvą. Jis pareiškia: „Aš manau, kad po šios skaros kampu gyvena mano paties mirtis“. Helgio pranašystė išsipildo – vaikas užauga, kad atkeršytų už tėvą.
Kitame epizode iš Eriko Raudonojo sagos daugiau dėmesio skiriama motinos veiksnumui. Paskutiniais nėštumo mėnesiais Freydísę Eiríksdóttir užpuola skrelingai – taip norvegai vadino Grenlandijos ir Kanados vietinius gyventojus. Kadangi dėl nėštumo negali pabėgti, Freydísę paima kalaviją, apnuogina krūtinę ir trinkteli per ją kalaviju, taip išgąsdindama užpuolikus.
Nors mokslinėje literatūroje ši istorija kartais laikoma neaiškiu literatūriniu epizodu, ji gali turėti analogų antrajame tyrime nagrinėtame įrodymų rinkinyje – nėščios moters figūrėlėje.
Šis pakabukas, rastas X a. moters palaidojime Askoje (Švedija), yra vienintelis žinomas įtikinamas vikingų epochos nėštumo atvaizdas. Jame pavaizduota moteriškai apsirengusi figūra, rankomis apkabinusi išryškėjusį pilvą – galbūt tai rodo ryšį su būsimu vaiku. Ši figūrėlė ypač įdomi tuo, kad nėščia moteris dėvi karinį šalmą.
Visi šie įrodymai rodo, kad nėščios moterys – bent jau mene ir pasakojimuose – galėjo būti siejamos su smurtu ir ginklais. Jos nebuvo pasyvios. Kartu su naujausiais tyrimais apie vikingų moteris, palaidotas kaip karžyges, tai skatina toliau galvoti apie tai, kaip mes įsivaizduojame lyčių vaidmenis dažnai suvokiamose hipervyriškose vikingų visuomenėse, teigia tyrėjai.
Dingę vaikai ir nėštumas kaip defektas
Paskutinė tyrimo kryptis – ieškoti akušerinių mirčių įrodymų vikingų palaidojimuose. „Manoma, kad daugumoje ikiindustrinių visuomenių motinų ir kūdikių mirtingumas buvo labai didelis. Vis dėlto nustatėme, kad tarp tūkstančių vikingų kapų yra tik 14 galimų motinos ir kūdikio palaidojimų“, – pasakoja M. Hem Eriksen.
Todėl tyrėjai mano, kad mirusios nėščios moterys nebuvo įprastai laidojamos kartu su dar negimusiu kūdikiu ir vikingų visuomenėse galėjo būti įamžintos ne kaip viena, simbiotinė vienovė. „Iš tikrųjų taip pat radome naujagimių, palaidotų kartu su suaugusiais vyrais ir moterimis po menopauzės, t. y. rinkinius, kurie gali būti šeimos kapai, bet gali būti ir visai kas kita“, – teigia tyrėja.
Ji sako, kad negalima atmesti galimybės, jog kūdikiai, kurių apskritai laidojimo metrikų sąrašuose yra per mažai, buvo palaidojami kitur. Kai jie randami kapuose su kitais kūnais, gali būti, kad jie atsirado ten kaip įkapės kitiems kape esantiems žmonėms.
„Tai griežtas priminimas, kad nėštumas ir kūdikystė gali būti pažeidžiamos pereinamosios būsenos. Paskutinis įrodymas kaip niekas kitas byloja apie tai. Kai kuriems, pavyzdžiui, Guðrúnos berniukui, nėštumas ir gimimas reiškė daugiapakopį procesą, kurio metu jis tampa laisvu socialiniu asmeniu. Tačiau žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms tai galėjo atrodyti visai kitaip. Viename iš mūsų nagrinėtų teisinių tekstų sausai informuojama, kad kai vergės buvo parduodamos, nėštumas buvo laikomas jų kūno trūkumu“, – pasakoja mokslininkė.
Tyrėjai apibendrina, nėštumas vikingų amžiaus bendruomenėse buvo giliai politinis ir toli gražu ne vienodos reikšmės. Jis formavo – ir buvo formuojamas – socialinio statuso, giminystės ir asmenybės idėjų. „Mūsų tyrimas rodo, kad nėštumas buvo ne nematomas ar privatus, bet labai svarbus vikingų visuomenėms – suprantančioms gyvenimą, socialinę tapatybę ir galią“, – teigia M. Hem Eriksen.
Parengta pagal „The Conversation“.
