„450 000. Pradėjo puolimą prieš Rusiją“ ()
„Į Maskvą be kovos.“
© davric (CC BY-SA 3.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:FRF2_Afghanistan.JPG
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1812 m. birželio 24 d. Napoleono armija perplaukė Nemuno upę ir įžengė į Rusijos imperijos teritoriją.
Tuo metu Prancūzijos imperatorius Napoleonas buvo savo sėkmės viršūnėje – beveik visa Europa buvo užkariauta, o pergalė prieš Ispaniją buvo arti. Norint užkariauti Britaniją, reikėjo ją ekonomiškai izoliuoti. Sąjungininkas Aleksandras I atsisakė paskelbti Britanijos blokadą, kuri buvo ekonomiškai nenaudinga Rusijai. Napoleonas pradėjo puolimą prieš Rusiją.
Napoleonas surinko 450 000 karių armiją prieš Rusiją, kurios pusę sudarė prancūzai. Kampanijoje taip pat dalyvavo italai, lenkai, vokiečiai, olandai ir net jėga mobilizuoti ispanai.
Prancūzijos armijos stipriosios pusės buvo didelis karių skaičius, gera materialinė ir techninė bazė bei kovinė patirtis. Armijos silpnybė – labai įvairi nacionalinė sudėtis.
|
Rusija turėjo didelę armiją, tačiau dėl prastų kelių ir didelės teritorijos negalėjo greitai mobilizuoti armijos. Remiantis techniniais ir kariniais duomenimis, Rusijos imperatoriškoji armija neatsiliko nuo Prancūzijos armijos.
Birželio 24 d. didžiausia Europos armija įžengė į Rusijos teritoriją. Pirmaisiais karo mėnesiais prancūzai praktiškai nesutiko jokio pasipriešinimo.
Rugpjūčio 20 d. Aleksandras I paskyrė Kutuzovą vyriausiuoju armijos vadu. Jis vadovavo armijai Borodino mūšio metu, kuriame Napoleonas prarado 58 tūkstančius kareivių.
Rugsėjo 14 d. Napoleonas įžengė į Maskvą be kovos. Jį pasitiko praktiškai tuščias miestas.
Mėnesį palaukę žinios apie kapituliaciją, Prancūzijos armija spalį pradėjo trauktis iš Maskvos. Armijoje buvo mažiau nei 100 000 karių.
1813 m. sausį prasidėjo „Rusijos armijos užsienio kampanija“. Kovos persikėlė į Vokietiją ir Prancūziją. 1813 m. spalį Napoleonas buvo nugalėtas Leipcigo mūšyje, o 1814 m. balandį atsisakė Prancūzijos sosto. Jis buvo ištremtas į Elbos salą. Vėliau Napoleonas pabėgo į Prancūziją ir suformavo naują armiją.
1818 m. birželio 18 d. Vaterlo mūšyje jis patyrė paskutinį triuškinantį pralaimėjimą. Po to Napoleonas buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą prie Afrikos krantų, kur jam buvo skirtas namų areštas ir jis mirė 1821 m. gegužę, būdamas 51 metų.