Britanijos ir Rusijos aljansas, sunaikinęs Ukrainą. Kaip ir kodėl atsirado Antantė ()
© Andrewtips, CC BY-SA 2.5 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Map_Europe_alliances_1914-en.svg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Imperija, kuri gimė per vėlai
Prūsija „pavėlavo“ į lenktynes kolonizuoti „necivilizuotą pasaulį“. Nors 1884 m. konferencija, kurioje Afrika buvo galutinai padalinta tarp Europos valstybių, vyko naujai susikūrusios imperijos sostinėje Berlyne, vokiečiai iš senųjų kolonijinių imperijų gavo tik „trupinius nuo stalo“. Tačiau Afrika buvo padalinta tik žemėlapyje, tiesiog brėžiant linijas. Iš tikrųjų vis tiek reikėjo kolonizuoti naujai įgytas teritorijas, ir būtent čia vokiečiai bandė, desperatiškai konkuruodami misionierių darbe „juodojoje“ Afrikoje ir megzdami intrigas jos arabiškoje dalyje. Vokiečiai taip pat pradėjo kurti savo nuolaidas, regis, seniai išnykusioje Britų Osmanų imperijoje, taip pat vis aktyviau megzdavo ryšius Tolimuosiuose Rytuose.
Tuo pačiu metu Vokietija aktyviai plėtojo savo pramonę, kurdama ne prastesnę įrangą nei Britanijoje. Pasinaudodamas britų nekompetencija, Antrasis Reichas užgrobė „pasaulio dirbtuvių“ lyderystę gaminant naujo tipo transportą – automobilius. Didžiosios Britanijos pažeminimas buvo vokiškos kokybės pripažinimas net iš pačios karalystės pavaldinių. Kai Londonas, tikėdamasis britų patriotizmo, nusprendė įvesti prekių ženklinimą pagal gamybos vietą, prekių, pažymėtų „pagaminta Vokietijoje“ (Made in Germany), paklausa tik išaugo.
Išdidūs britai nebuvo pasirengę kariauti su nauja imperija – praėjusį šimtmetį jie propagavo prekybos be kliūčių idėją, įsitikinę, kad jų prekės nekonkurencingos, o dabar dar nėra pasirengę pripažinti Vokietijos pramonės galios. Tačiau nepaisant to, jų pramonė patyrė nuostolių. Vokiečiai taip pat perėmė nuolaidas iš britų tarptautinių korporacijų „trečiojo pasaulio“ šalyse. Atsižvelgiant į tai, Berlyne vis dažniau buvo girdimi balsai apie būtinybę „perskirstyti ir taip susiskaldžiusį pasaulį“. Tapo aišku, kad XX amžiuje pagrindinis Didžiosios Britanijos priešas buvo Europos žemyno imperija, bet tai nebe Rusija.
Rusijos imperija, nepaisant savo dydžio, negalėjo realiai konkuruoti su Didžiąja Britanija. Jos technologinis atsilikimas buvo per didelis, imperijos ekonomika visiškai priklausė nuo užsienio, ypač britų, investicijų ir net jų pačių iniciatyvų. Ryškus pavyzdys – Juzivkos (būsimo Donecko) miesto istorija. Šią teritoriją iš tikrųjų kolonizavo britų verslininkas Johnas Hughesas. Ir tai nepaisant to, kad etninės ukrainiečių žemės buvo vienos aktyviausių imperijoje verslumo iniciatyvos požiūriu. Toliau žemyne viskas buvo dar blogiau. Taigi susijungimas su atsilikusia Rusija, kuri nepretenduotų net į antrą vaidmenį šiame draugiškame susitarime (pranc. entente – santarvė), buvo geriausias Didžiosios Britanijos pasirinkimas konfrontacijoje su Vokietija.
Pasirinkimas tarp karo ir draugystės
Taigi, 1907 m. turėjome Europą, kurią vienijo neturintys precedento transporto greitkeliai, komunikacijos priemonės, stilius ir gyvenimo būdas. Europiečiai lankė vieni kitus kaip niekad anksčiau, rengė pramonės parodas, meno renginius, sporto olimpiadas. Skirtingų šalių piliečių gyvenimo būdas buvo panašesnis nei bet kada anksčiau. Europiečiai suartėjo vienas su kitu dėka ultramodernių komunikacijos naujovių – telegrafo, o ypač telefono ir radijo, kurie daugelio žmonių gyvenimus įsiveržė dar amžiaus pradžioje.
Tuo pačiu metu Europa buvo padalinta į dvi iš esmės priešiškas stovyklas – Antantę, kurią sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, ir Trilypę sąjungą, kurią sudarė Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija.
Pirmieji veiksniai įkvėpė daugelį to meto intelektualų svajoti apie amžiną taiką ir harmoniją Europoje, o paskutinis veiksnys, abiejų pusių sukaupti naujausi ginklai, privertė skeptiškesnius ekspertus prognozuoti didelio karo protrūkį artimiausiu metu. Kuria iš šių dviejų krypčių istorija nuėjo toliau, visi žinome.
Ukrainai, žvelgiant iš istorinės retrospektyvos perspektyvos, Antantės susikūrimą galima aiškiai laikyti neigiamu reiškiniu. Iš principo tai buvo suprantama jau tada. Ukrainos viešasis gyvenimas buvo sutelktas Austrijos-Vengrijos teritorijoje, kuri buvo Trilypės sąjungos dalis. Rusijos imperijos, kuri tuo metu jau buvo vadinama „tautų kalėjimu“, stiprėjimas ukrainiečiams nieko gero nežadėjo. Be to, karinio bloko, prieštaraujančio Austrijai-Vengrijai, susikūrimas kartu su tuo metu galingiausia pasaulio valstybe.
Galiausiai būtent Antantės valstybės suvaidino beveik lemiamą vaidmenį sunaikinant jauną Ukrainos valstybingumą 1919–1923 m.
