Egipto piramidės augo tarsi ugnikalniai? 4500 metų senumo technologija pribloškė – „radom įrodymų“ ()
Egipto piramidės galėjo augti tarsi ugnikalniai – iš vidaus, varomos vandens. Mokslininkų komanda aptiko įrodymų apie senovinę hidraulinę sistemą, kuri gali pakeisti mūsų požiūrį į inžinerijos istoriją.
© TheDigitalArtist (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/pyramids-egypt-giza-archeology-2159286/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrėjai rado duomenų, rodančių, kad vienoje seniausių Egipto piramidžių egzistavo pažangi hidraulinė sistema. Tyrimai leidžia manyti, jog Džoserio laiptuotosios piramidės Sakaroje – pirmojo iš septynių didžiųjų monumentų – statytojai galėjo naudoti vandens slėgį milžiniškiems akmens luitams kelti ir transportuoti. Jei ši hipotezė pasitvirtins, tai reikštų, kad hidraulinės inžinerijos istoriją tektų perkelti keliais tūkstantmečiais atgal.
Remiantis naujausiais tyrimais, Džoserio piramidės vidaus architektūra atitinka hidraulinio kėlimo mechanizmo koncepciją. Mokslininkai teigia, kad vandens slėgis galėjo būti naudojamas akmeniniams blokams kelti iš konstrukcijos vidaus – procesui, kurį autoriai pavadino „vulkaniniu metodu“.
Šis mechanizmas galėjo veikti taip: aukšto slėgio vanduo stumdavo blokus iš piramidės centrinės šerdies į viršų, leisdamas statiniui augti palaipsniui, be išorinių rampų ar kranų. Toks kėlimo būdas ne tik paaiškintų, kodėl iki šiol nerasta rampų pėdsakų, bet ir parodytų, kad senovės egiptiečiai turėjo kur kas pažangesnių žinių apie hidraulikos principus, nei manyta anksčiau.
Piramidės augo kaip ugnikalniai
|
Svarbiausią vaidmenį tyrime suvaidino Džoserio komplekso apylinkių topografijos ir vandens sistemos analizė. Mokslininkų komanda identifikavo didžiulę, iki šiol paslaptingą struktūrą – Gisr el-Mudir – vieną seniausių akmeninių statinių Egipte. Jos konstrukcija rodo, kad tai galėjo būti užtvanka, sulaikanti vandenį ir nuosėdas.
Geologai mano, jog ta Sakaros dalis galėjo būti maitinama viena iš Nilo atšakų, o dėl užtvankos susidarė laikinas ežeras į vakarus nuo piramidės. Šis vandens telkinys galėjo jungtis su vadinamuoju Sausuoju grioviu (Dry Moat) – plačiu, uoloje iškaltu grioviu, juosiančiu visą kompleksą.
Pietinėje griovio dalyje mokslininkai aptiko monumentalią uolienų formaciją su kamerų ir griovelių seka, primenančia šiuolaikinius vandens valymo įrenginius. Sistema susidėjo iš nuosėdų, vandens kaupimo ir valymo baseinų, o tai rodo, kad egiptiečiai ne tik gebėjo reguliuoti vandens srautą, bet ir kontroliavo jo kokybę.
Šis atradimas gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie senovės egiptiečių technologinius gebėjimus prieš 4500 metų. Iki šiol manyta, kad hidraulikos taikymas inžinerijoje atsirado tik helenistinėse civilizacijose, tūkstančiais metų vėliau. Tačiau Sakaros tyrimai rodo, jog vandens slėgio ir srauto reguliavimo principai buvo žinomi daug anksčiau – galbūt jau III tūkstantmetyje pr. m. e.
Ekspertai pabrėžia, kad tokiai sistemai reikėjo nepaprasto konstrukcinio tikslumo. Reikėjo ne tik kontroliuoti vandens įtekėjimą ir nutekėjimą, bet ir palaikyti tinkamą slėgį uždarose kamerose. Tai reikalavo žinių apie skysčių fiziką, kurios iki šiol buvo priskiriamos tik vėlesnėms civilizacijoms.
Revoliucija mąstyme apie piramidžių statybą
Archeologai jau šimtmečius ginčijasi, kaip egiptiečiai transportavo šimtus tūkstančių tonų akmens. Buvo siūlomos įvairios hipotezės – žemės rampos, spiralės formos nuolydžiai, svertai ar rogės, stumdomos per smėlį su vandeniu kaip tepalu. Vis dėlto nė viena teorija iki galo nepaaiškino, kaip pavyko pastatyti keliasdešimties metrų aukščio piramides, nerandant aiškių pėdsakų pagalbinei infrastruktūrai.
Jei hidraulinė sistema iš tiesų egzistavo, egiptiečiai galėjo sukurti savotišką senovinį vandens kraną, išnaudodami natūralų reljefą ir Nilo šaltinius. Tokiu būdu vanduo – gyvybės, tyrumo ir atgimimo simbolis jų kultūroje – galėjo tapti ir priemone, leidusia kurti akmenyje įamžintą nemirtingumą.
