„Salagos, rikiuot! Seniai, laisvai!“ Sovietinis pragaras, kurį išgyveno vienas kareivis ()
Buvo liepta keltis su visais kitais.
© TheDigitalArtist (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/soviet-union-nation-ussr-flag-2704166/
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nikolajevo pensininko Anatolijaus Ilčenkos vardas žinomas toli už Nikolajevo ribų – ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur jis šiuo metu gyvena. Ilčenka žinomas dėl savo absoliučios netolerancijos bet kokiai neteisybei, ypač kai ji kyla iš galingųjų, ypač iš vyriausybinių įstaigų. Jo piketai prie Nikolajevo srities administracijos, Nikolajevo savivaldybės, vietos teisėsaugos institucijų, Ukrainos generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos ir kitų institucijų dažnai sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio ne tik Ukrainoje. Šiuo metu Vokietijoje Anatolijus Ilčenka lieka ištikimas sau – net ir ten jis kovoja su bet kokia neteisybės apraiška: piketuoja prie vietos valdžios įstaigų, Ukrainos konsulato ir pan.
Neseniai Anatolijus Ilčenka novosti-n.org redakcijai atsiuntė savo memuarus apie savo patirtį sovietų armijoje.
Pirma dalis čia.
Miego trūkumas mane išvargino, bet tai manęs nepakeitė. Vieną vakarą seržantas pasakė, kad keturios valandos miego man per daug ir kad gulsiuosi pusę penkių, o kelsiuosi šeštą su visais kitais. Jis paaiškino, kad jie mane palauš ir būsiu toks, kaip visi kiti. Tą naktį man buvo įsakyta išvalyti sandėliuką, kuris buvo kareivinių rūsyje. Ten buvo dvejos metalinės durys, užrakintos skląsčiais. Tą naktį užrakinau abi duris ir užmigau ant kilimėlių. Sargybinis tai pastebėjo ir pažadino seržantą. Jie iškvietė budintį pareigūną. Kilo sujudimas, nes praėjo mažiau nei šeši mėnesiai nuo tada, kai šio karinio dalinio kareivis nusišovė, neatlaikęs diedovščinos. Kai beldė į duris, neatsiliepiau, nes miegojau kaip užmuštas. Dalies budėtojas iškvietė dalinio vadą. Jie atidarė abejas duris ir puolė ant manęs – iš pradžių mane sumušė ir iškeikė kaip niekad anksčiau. Po to „geriausia pasaulyje“ sovietų armija mano akyse visiškai prarado savo spindesį.
|
Tą vakarą, lydimas medicinos seržanto, traukiniu buvau išsiųstas į Odesos ligoninę pas psichiatrą.
Karo psichiatrai buvo dislokuoti civilinėje psichiatrijos ligoninėje Slobodkoje. Mane apžiūrėjo gydytojas, vardu Prijmakas. Jam viską papasakojau. Jis parašė išvadą: „Sveikas. Reikia palaipsniui grįžti į tarnybą.“ Grįžau į savo dalinį. Tą pačią dieną man buvo įsakyta išvalyti karinio dalinio kiemą. Tai dariau kruopščiai, kaip ir viską kita. Paaiškėjo, kad kiemą valiau geriau nei įprastai tai dariusi kareivių grupė. Mano darbas buvo įvertintas tuo, kad man buvo nubrauktos visos nuobaudos. Tačiau tai ilgai netruko, nes ir toliau netarnavau seniams. O jie bandė būti aukščiau už salagas. Į valgyklą žygiavome rikiuote, žygiuodami. O tarp mūsų esantys seniai ėjo laisvai, spirdami į kojas tiems, kurie, jų nuomone, nepakankamai aukštai kėlė kojas.
Mačiau, kad kiti nenorėjo tarnauti, ir vienintelis dalykas, laikęs juos armijoje, buvo bausmės už atsisakymą atlikti garbingą pareigą – kalėjimo ar bausmės bataliono – baimė.
Liepos pradžioje kuopoje prasidėjo naujas veiksmas. Kareivinėse kabojo nuplėšiamas kalendorius. 22 val. seržantas įsakydavo: „Salagos, rikiuot! Seniai, laisvai!“ Seniai neskubėdami nuslinkdavo į savo lovas. Salagos likdavo stovėti išsirikiavę. Vienas iš salagų prieidavo prie kalendoriaus ir paskelbdavo: „Gerbiami seniai, iki dembelio liko tiek ir tiek dienų. Taigi, praėjo dar viena diena“, ir nuplėšdavo kalendoriaus lapelį. Seniai vieningai rėkdavo: „Nu ir na**ui!“ Atėjo mano eilė, bet aš atsisakiau atlikti ritualą. Seniai buvo be galo pasipiktinę. Jie visi taip pat anksčiau buvo salagos, patyrę tokius pačius pažeminimus, todėl siekė pakilti virš mūsų. Nepripažinau jų pranašumo.
Seržantas sušuko: „Salagos, gult!“ Salagos greitai nusirengė, pasidėjo uniformas ant taburečių ir atsigulė ant lovų. Nuskambėjo įsakymas: „Salagos, kelt!“ Salagos greitai pašoko, apsivilko uniformas, pasiklojo lovas ir išsirikiavo. Ir vėl įsakymas: „Salagos, gult!“ Ir taip tęsėsi, kol salagos visai nusiplūkė. Seržantas paskelbė, kad tai tęsis tol, kol Ilčenka „pasitaisys“. Visi nuėjo miegoti, o aš atidirbinėjau dar vieną nuobaudą iki antros valandos nakties. Tada prisiekiau, kad jei tapsiu seniu, salagų nežeminsiu; viską darysiu pats.
Kad dar labiau mane nukamuotų, seržantas pasakė: „Išmok įstatus mintinai, nuo čia iki čia“, ir parodė pirštu, ką turėčiau įsiminti. Pasiėmiau įstatus ir išėjau į dalinio kiemą. Ėjau link kontrolės punkto, buvau bjauriai nusiteikęs. Praėjau štabą ir pamačiau grupę karininkų, einančių nuo kontrolės punkto iki štabo. Ėjau jų link. Kai prasilenkėme, karininkai sustojo. Aš, neatitraukdamas akių nuo įstatų, murmėjau, apėjau juos ir ėjau toliau. Tarp jų buvo ir dalinio vadas. Jis sušuko: „Jaunuoli, sustokite.“ Sustojau, atsisukau į juos ir pasakiau: „Kas atsitiko?“ Vadas paklausė: „Ką čia veikiat?“ Atsakiau: „Mokausi įstatus mintinai, nuo čia iki čia“, ir parodžiau, ką liepė seržantas. Kalbėjau su jais kaip lygus su lygiais. Mano įžūlumas visus nustebino. Vadas įniršo: „O tai kodėl neatidavėt pagarbos?“ „Žiūrėjau į įstatus ir jūsų nemačiau“, – atsakiau. Vadas man skyrė tiek nuobaudų, kiek galėjo pagal įstatus. Nepamenu, kiek. Užuot raportavęs, pasakiau: „Gerai. Turiu tiek daug nuobaudų, kad vis tiek negalėsiu už jas visas atidirbti.“ Tada dėl manęs kliuvo ir kuopos vadui, ir politrukui. Toje karininkų grupėje, kuriai aš neatsidaviau pagarbos, buvo ir vienas KGB karininkas. Karinis dalinys buvo įsikūręs prie Dunojaus kranto, o kitoje pusėje buvo Rumunija.
Vieną dieną seniai buvo nubausti ir gavo įsakymą iškasti duobę už karinio dalinio ribų. Kad seniai nekastų, seržantas mus, salagas, išrikiavo ir nuvedė kasti duobės. Netoliese buvo sodas. Buvo liepos pradžia, vaisiai jau noko. Seržantas kažkur nuėjo, o aš nubėgau į sodą. Grįžau prie duobės, bet ten nieko nebuvo. Seržantas greitai visus sugrąžino, nes buvo rizika, kad vadas sužinos, jog duobę kasė ne seniai. Nebuvo laiko laukti ar manęs ieškoti.
Likau už dalinio ribų ir negalėjau pats įeiti, nes būčiau turėjęs patikros punkte aiškinti, kur buvau ir ką veikiau. Kadangi į sodą įėjau be leidimo, už tai galėjau būti sumuštas. Nenorėjau, todėl likau už dalinio ribų.
Išėjau į stepę. Ėjau taip, kad išvengčiau pasieniečių sargybos bokštelių ir Dunojaus. Miško juostose radau vaisių. Sutemo. Miegojau miško juostoje, prisirovęs žolės. Kitą dieną vėl ėjau per miško juostas, nežinodamas, kur einu. Dar vieną naktį praleidau miško juostoje. Ryte radau lauko stovyklą. Mechanizatoriai važiavo karinio dalinio kryptimi ir mane trumpai pavėžėjo. Iš ten ėjau savarankiškai, kaip man parodė. Manęs jau ieškojo ne tik mūsų kareiviai, bet ir pasieniečiai. Mane pamatė karininkai iš karinio automobilio, važiuojančio šalia miško juostos. Taip grįžau į savo dalinį. Su manimi kalbėjo dalinio vado pavaduotojas politiniams reikalams. Neverkiau, kai man neleido miegoti, kai mane įžeidinėjo ir mušė, bet kai politinis karininkas mane apkabino ir paklausė: „Sūnau, kas nutiko?“ Negalėjau susilaikyti, pravirkau ir viską jam papasakojau. Iš savo dalinio išėjau kiek mažiau nei tris dienas. Tai buvo laikoma savavališku pasišalinimu. Vadas man paskyrė penkias paras karcerio.
Keliems kariniams daliniams buvo tik vienas karceris. Mane ten nuvežė motociklu ir uždarė į kamerą. Kameroje buvo medinis skydas, kuris dieną būdavo pritvirtintas prie sienos, o naktį ant jo buvo miegama. Nebuvo nei čiužinio, nei pagalvės. Dieną buvo galima sėdėti ant taburetės. Kameroje dvokė kaip išvietėje. Buvo pietų metas. Į kamerą atnešė košės, kažko atsigerti ir duonos gabalėlį. Aliuminio lėkštė, šaukštas ir puodelis buvo sulankstyti ir pajuodę. Maisto net neliečiau. Sargybinis nustebo ir viską paėmė atgal. Vakare atnešė arbatos ir duonos gabalėlį. Vėliau ir tai atsiėmė, nes nieko nevalgiau ir negėriau.
Kitą dieną vėl nieko nevalgiau ir negėriau. Trečią dieną taip pat nepusryčiavau. Trečią dieną kaliniai buvo nuvežti į karjerą krauti granito luitų į sunkvežimius. Mus išrikiavo prie karjero. Karjero viršininkas visus apžiūrėjo, parodė į mane ir paklausė: „Kas čia?“ Jam buvo pasakyta, kad esu kalinys, atvežtas čia krauti akmenų. Atrodžiau išsekęs ir išsekęs, nes tris dienas per liepos karštį nieko nebuvau valgęs ir gėręs. Be to, nebuvau labai aukštas. Karjero viršininkas sušuko: „Ar norite, kad jis įkristų po akmeniu, o aš turėčiau už jį atsakyti? Išveskite jį iš čia!“ Mane grąžino į kamerą. Vėl atsisakiau pietų. Tai nebuvo protestas. Nenorėjau nei gerti, nei valgyti. Buvau toks nusilpęs, kad net svaigo galva, bet nejaučiau nei troškulio, nei alkio. Sargybinio viršininkas pasodino mane ant motociklo, nuvežė į mano dalinį ir pasakė: „Pasiimkit jį. Tegul dvesia čia, o ne pas mane“. Jis išsodino mane iš motociklo ir nuvažiavo.
Mane paguldė į sanitarinę dalį. Ten pavalgiau, nes medicinos seržantas pasakė, kad prieš gulantis į ligoninę reikia pavalgyti.
Dalinio zampolitas nuvežė mane į ligoninę. Jis patarė pasakyti gydytojui, kad sergu. Bet aš nesutikau, nes laikiau save sveiku. Mane priėmė tas pats psichiatras Prijmakas. Pasiskundžiau jam dėl netvarkos dalinyje ir paprašiau pagalbos perkeliant mane į „kitą“ karinį dalinį. Jis atsakė: „Kokį kitą? Jūs jau trečiame dalinyje. Visur bardakas. Mes jus atleisim nuo tarnybos.“ Taip ir atsitiko. Po mėnesio buvau grąžintas iš psichiatrijos ligoninės į savo dalinį. Ten jie sutvarkė mano išrašymo dokumentus, davė pinigų kelionei ir bilietą į Nikolajevą. Tą vakarą zampolitas nuvežė mane į traukinių stotį, kad galėčiau sėsti į naktinį traukinį į Odesą. Anuomet Odesos valgyklose buvo keptos žuvies. Labai skanios. Dabar tokios nebėra. Mano pusryčiai ir pietūs buvo karališki. Tą vakarą galų gale sugrįžau į Nikolajevą.
Iš karinės tarnybos grįžau su „vilko bilietu“, nes jame buvo įrašas apie psichinę ligą. Elektriko, vairuotojo, krano operatoriaus ir daugelio kitų darbų negalėjau dirbti. Mane samdė tik nekvalifikuotiems, sunkiems darbams, ir už juos mokėjo mažai. 1978 m. man pavyko kažkokia gudrybe pašalinti diagnozę, bet ją netrukus vėl sugrąžino.
