Šalis be kelių. 1918 m. Nepriklausomybė prasidėjo purve... ()
Lapkričio 11 dieną mūsų kaimynė – Lenkija, švenčia Nepriklausomybės dieną. Ta proga papasakosime, su kokiais kelių infrastruktūros iššūkiais susidūrė naujai atkurta valstybė.
© Picryl (atvira licencija) | https://picryl.com/media/rajd-polski-1930-faf5d8
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai 1918 m. Lenkija sugrįžo į Europos žemėlapį, ji atkūrė šalį be kelių, be personalo ir be aiškių sienų.
Nepaisant pasienio karų, administracinio chaoso ir techninių trūkumų, per kelerius metus Antroji Lenkijos Respublika (1918-1939 m.) padėjo pamatus šiuolaikiniam kelių tinklui, pradėjo statyti tiltus ir suprojektavo pirmuosius Lenkijos greitkelius su betonine danga.
Pasakyti, kad Lenkijoje 1918 m. trūko kelių, būtų per maža. Šalyje, užimančioje daugiau nei 389 000 kvadratinių kilometrų, asfaltuotų kelių, dažnai apgadintų arba prastos būklės, akivaizdžiai nepakako.
Trys skirtingos ribos
Antroji Lenkijos Respublika buvo šalis, sudaryta iš trijų atskirų valstybinių darinių, 123 metus veikusių pagal skirtingas taisykles ir reglamentus. Daugumą administracinių pareigų užėmė ATR 1795 m. pasidalijusiųjų valstybių atstovai (Prūsija, Austrija, Rusija), todėl buvo sunku valdyti kelių infrastruktūros rekonstrukciją.
1919 m. buvo įkurta Viešųjų darbų ministerija, kuriai vadovavo būsimasis prezidentas Gabrielius Narutavičius*, o 1920 m. buvo priimtas Lenkijos Respublikos viešųjų kelių statybos ir priežiūros įstatymas.
Karai dėl sienų
|
Kita problema buvo sienų klausimas. Aukštutinės Silezijos sienos buvo nustatytos tik 1922 m, o Mozūrijos sienos buvo nustatytos plebiscitu 1920 m. Tais pačiais metais buvo sutriuškinta bolševikinės Rusijos armija prie Varšuvos, kuri kėlė realią grėsmę Lenkijos suverenitetui.
Be to, vyko mūšiai su ukrainiečiais dėl Lvivo ir Rytų Galicijos bei su lietuviais dėl Vilniaus krašto. Sunku planuoti kelių rekonstrukciją, kai dar nebuvo nustatytos šalies sienos.
Dar blogiau Lenkijos valdžiai buvo tai, kad kelių padėtis visų trijų ATR pasidalijusių valstybių teritorijose skyrėsi. Buvusiose Vokietijos teritorijose 100 kvadratinių kilometrų teko 30 km asfaltuotų kelių, Rusijos – 8,4 km, o rytinėje pasienio dalyje – vos 1,5 km. Todėl planai turėjo būti ambicingi, o 1923 m. priimtame dvidešimties metų plane buvo numatyta nutiesti net 60 000 km kelių.
Tačiau Antroji Lenkijos Respublika sugebėjo mąstyti į priekį. Iš pradžių kasmet buvo nutiesiama apie 800 km kelių, o iki 1930-ųjų jau buvo nutiesta 1700 km. Laikui bėgant, vis daugiau inžinierių pateikė drąsių idėjų, buvo gerinami keliai, organizuojami kelių kongresai, atidaromos klinkerio gamyklos ir kitos panašios gamyklos. 1929 m. Maurzycuose, netoli Lovico, buvo atidarytas pirmasis pasaulyje suvirintas kelio tiltas, kuris dabar yra turistų traukos objektas.
Tęsinys kitame puslapyje:
