Senesnė ir už piramides. Archeologai apstulbę. Būtent čia buvo „skaitomas laikas“ ()
Tyrimų komandos teigimu, šventovė veikė dar tais laikais, kai Teotihuakanas tik pradėjo virsti miestu – ir išliko net jam žlugus.
© Jackhynes (Public Domain) | https://lt.wikipedia.org/wiki/Teotihuakanas#/media/Vaizdas:View_from_Pyramide_de_la_luna.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aukštai virš pietinės Teotihuakano slėnio pakraščio iškilęs Cerro Patlachique šimtmečius skendėjo piramidžių šešėlyje. Dabar ši vieta grįžta į Mezoamerikos šventovių žemėlapį: archeologai čia aptiko monumentalų piligriminį kompleksą, kuris nepertraukiamai veikė daugiau kaip tūkstantį metų.
Nors Teotihuakanas pirmiausia siejamas su didžiulėmis piramidėmis ir griežtu miesto tinklu, kurį kerta „Mirusiųjų kelias“, senosios metropolijos gyventojai stiprybės sėmėsi ne vien iš miesto. Jų pasaulyje religija apėmė ir aplinkinius kalvynus – natūralius kontaktų taškus su lietaus, šaltinių ir gamtos ciklų dievais. Cerro Patlachique, kalnas, uždarantis slėnį iš pietų, ilgai buvo laikomas tik nutolusia geografine užkarda, o ne ritualinio tinklo dalimi. Tik nauji lidarų tyrimai ir akmens skulptūrų dokumentacija parodė, kokią svarbią vietą ši kalva užėmė dvasiniame Teotihuakano gyvenime.
Tyrimų komandos teigimu, šventovė veikė dar tais laikais, kai Teotihuakanas tik pradėjo virsti miestu – ir išliko net jam žlugus. Tai reiškia, kad Cerro Patlachique buvo savotiškas dvasinis „pastovus taškas“, jungęs skirtingas epochas ir gyventojų grupes.
Cerro Patlachique – šventasis Teotihuakano kalnas
|
Naujausi tyrimai atskleidė 40 akmens monumentų, iš kurių net 34 iki šiol nebuvo skelbti. Tai tiek tiesiogiai į uolą iškaldyti petroglifai, tiek specialiai atgabenti ir tam tikrose vietose pastatyti rieduliai. Svarbiausia tai, kad visi šie elementai sudaro vientisą architektūrinį planą, apimantį šventyklą, vandens telkinius ir ceremoninę alėją. Įdomu tai, kad jų orientacija atkartoja pagrindinį Teotihuakano miesto planą, vadinasi, šventovė buvo tos pačios ritualinės sistemos dalis.
Ant viršūnės rasta keramika patvirtina, kad ritualai čia vyko nenutrūkstamai: nuo ankstyvojo miesto formavimosi laikotarpio, per klasikinį klestėjimą, iki vėlesnių laikų, kai politinė Teotihuakano galia jau buvo seniai pranykusi. Kalno šventumas pasirodė esąs stipresnis už kintančias civilizacijas.
Tarp skulptūrų ypač išsiskiria dviejų dievybių vaizdiniai. Archeologai suskaičiavo devynis Audros Dievo, atpažįstamo iš būdingų „akinių“ formos akių ir ilčių, atvaizdus bei tris Vandens Deivės figūras. Tos pačios dievybės trijose kompozicijose pasirodo kartu – mezoamerikietiškoje simbolikoje tai reiškė dangaus ir žemės jėgų sąjungą, svarbią lietaus ir žemdirbystės ritualams.
Skulptūrų išdėstymas nėra atsitiktinis. Jos daugiausia sutelktos rytinėje ceremoninės alėjos pusėje ir prie sezoninių vandens šaltinių ištakų. Tai aiški nuoroda: kalnas buvo suvokiamas kaip „hidrologinės“ ritualinės sistemos dalis, susijusi su pasaulio kryptimis, lietaus sezonais ir Teotihuakano bendruomenės gyvenimo ciklu.
Cerro Patlachique viršūnė atliko ir kalendorinio observatoriumo funkciją. Net trylika monumentų turi iškaltus ženklus, susijusius su 260 dienų ritualiniu kalendoriumi, o mažiausiai aštuoniuose aptinkami dienų–nešėjų, susietų su saulės metais, pavadinimai. Tai itin reta kalnų vietovėms. Tai rodo, kad ši vieta buvo ne tiesiog vietinė koplyčia, o svarbus taškas, kuriame matuotas laikas, aukojama ir aiškinami gamtos ciklai.
Šių ženklų kartojimasis rodo, kad šventove naudojosi tiek Teotihuakano žyniai, tiek iš regiono atvykstantys piligrimai. Čia iš akmens „skaitytas laikas“ – iš jo ženklų nustatomas metų ritmas.
Skirtingi skulptūrų stiliai – dar viena Cerro Patlachique atskleista mįslė. Kai kurie monumentai atlikti precizišku klasikiniu Teotihuakano stiliumi, kas rodo miesto valdžios užsakymą ar pritarimą. Kiti – grubesni, spontaniški, labiau asmeniški. Vienoje skulptūroje jaunesnis motyvas iškaltas ant senesnio – tarsi vėlesni piligrimai būtų sugrįžę, papildę ar perrašę savo istoriją šventovėje. Toks sluoksniškumas primena, kad šventasis kalnas buvo kartu ir vieša, ir individuali erdvė – vieta, kur oficialus kultas susipynė su asmenine religine patirtimi.
