„Gulbių ežero“ mįslė: kodėl baletas tapo baisiausiu SSRS krizių pranašu? ()
Tiems, kurie savo akimis regėjo 1991-uosius, Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“ asocijuojasi ne su aukštąja kultūra, o su kaustančia nežinomybe.
© David Broad, CC BY 3.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:August_1991_coup_-_awaiting_the_counterattack_outside_the_White_House_Moscow_-_panoramio.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tris dienas iš eilės visuose televizijos kanaluose be perstojo rodomas tas pats baletas tapo simboliu, pranešančiu, kad šalyje sustojo laikas, o už uždarų durų vyksta dramatiški politiniai lūžiai. Vyresniajai kartai šis vaizdas jau buvo pažįstamas – jie žinojo, kad kai eteryje pasirodo gulbės, vadinasi, valstybėje įvyko kažkas tragiško.
Ši tradicija prasidėjo dar 1982-aisiais. Tąkart vietoj planuoto iškilmingo koncerto Milicijos dienai paminėti žiūrovai netikėtai išvydo baletą. Tikroji priežastis buvo sukrečianti – mirė generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas. Vėliau tas pats scenarijus pasikartojo po Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos mirčių. Kiekvieną kartą, kai valdžios olimpe atsiverdavo tuštuma, televizijos tinklelis būdavo „užpildomas“ grakščiais šokėjų judesiais, kol partijos viršūnėlės nuspręsdavo, kaip pateikti naujienas tautai.
|
Savo apogėjų ši taktika pasiekė 1991 m. rugpjūčio pučo metu. Bandant įvykdyti valstybės perversmą, baletas be perstojo buvo transliuojamas net tris paras. Nors egzistuoja versija, kad ši transliacija buvo suplanuota atsitiktinai dar prieš dvi savaites, sutapimas atrodė pernelyg simboliškas, kad juo būtų lengva patikėti. Tai nebuvo tiesiog pramoginė programa – gedulo ar krizės dienomis bet kokios lengvabūdiškos laidos buvo griežtai draudžiamos, o baletas laikytas neutraliu, aukšto lygio kultūriniu turiniu, kuris nieko neįžeis ir nesukels nereikalingų diskusijų.
Tačiau tikroji priežastis, kodėl buvo pasirinktas būtent „Gulbių ežeras“, slypėjo ne tik estetikoje. Ilgas, lėtas kūrinys be žodžių puikiai pasitarnavo kaip informacinė užsklanda. Tai leido valdžiai laimėti brangaus laiko, pašalinti iš eterio bet kokias naujienas ir išvengti galimos panikos ar nepatogių visuomenės išvadų. Kol žiūrovai stebėjo gulbių šokį, tikroji istorija buvo rašoma koridoriuose, į kuriuos kameros nebuvo įleidžiamos.
Vėliau, jau posovietiniais laikais, šis baletas kartais pasirodydavo ekranuose tiesiog techninių pertraukų metu ar sinchronizuojant kanalus, tačiau jo, kaip pavojaus signalo, šlovė niekur nepradingo. Šiandien „Gulbių ežeras“ daugeliui išlieka ne tik meno šedevru, bet ir priminimu apie laikus, kai tylus šokis ekrane rėkė garsiau už bet kokias naujienas apie griūvančią imperiją.
.png)
