Inžinerijos stebuklas ir tylus žudikas. Nepaprastas atradimas Gvatemaloje ()
Ukanalo majai sukūrė vandens filtravimo sistemą, kurios pavydėtų šiuolaikiniai miestai.
© Daniel Schwen, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Chichen_Itza_3.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1500 metų jie sėkmingai kovojo su bakterijomis, užtikrindami, kad jų rezervuarai būtų puikiai dezinfekuojami. Tačiau po vandeniu slypėjo žudikas, kurio jie negalėjo matyti.
Šimtmečius majų civilizacija buvo laikoma viena labiausiai organizuotų ikikolumbinėje Amerikoje. Vietinio klimato sąlygomis statomiems miestams reikėjo išsamių aplinkos žinių.
Tačiau naujausi tyrimai Ukanalo vietovėje šiaurinėje Gvatemaloje atskleidžia stebinantį paradoksą. Gyventojams pavyko išlaikyti švarų geriamąjį vandenį daugiau nei tūkstantį metų, tačiau jie gyveno aplinkoje, kuri buvo labai užteršta gyvsidabriu.
Šešerius metus Monrealio universiteto (Kanada) doktorantas Jeanas Tremblay analizavo trijų rezervuarų nuosėdas senoviniame Ukanalo mieste. Jo tyrimai apjungė geochemiją ir paleolimnologiją – senovinių ežerų ekosistemų tyrimus. Jis tyrė biologinių teršalų, tokių kaip melsvabakterės ir išmatų likučiai, pėdsakus, taip pat cheminės taršos pėdsakus.
|
Rezultatai rodo nepaprastą majų hidrotechnikos efektyvumą. Monumentalus Aguada 2 rezervuaras buvo maitinamas akmenimis užpildytais kanalais, kurie veikė kaip natūralus filtras. Be to, rezervuarus supo augmenija, ribojanti vandens įšildymą.
„Majai žinojo apie melsvabakteres, ir šie dumbliai yra aiškiai matomi. Jie galėjo susidoroti su bakterijomis, kurias matė“, – paaiškina Jean Tremblay.
Nuosėdų analizė patvirtino šios sistemos veiksmingumą. Toksiškų dumblių žydėjimas rezervuaruose nesivysto jau beveik 1500 metų.
Higienos rezultatai buvo dar labiau stebinantys. Geriamojo vandens rezervuaruose beveik nerasta jokių fekalinės taršos pėdsakų. Mokslininkai įtaria, kad miesto gyventojai naudojo sandarias atliekų duobes, esančias už rezervuaro vandens tiekimo zonos ribų.
Išimtis buvo nedidelis Aguada 3 rezervuaras, esantis kuklesniame rajone. Jo nuosėdose buvo rasta keramikos, buitinių atliekų ir netgi sujauktų žmonių palaidojimų. Todėl rezervuaras labiau tarnavo kaip nuotekų šalinimo vieta nei geriamojo vandens šaltinis.
Tačiau po skaidriu vandeniu slypėjo rimta problema. Visuose Ukanalo rezervuaruose buvo didžiulis gyvsidabrio kiekis. Šio šaltinis buvo cinabaras – intensyviai raudonas pigmentas, naudojamas ritualuose, pastatams papuošti ir mirusiųjų kūnams dengti.
„Jo spalva priminė kraują. Majų kosmologijoje kraujas, gyvybė ir mirtis yra visur esantys reiškiniai“, – sako archeologė prof. Christina Halperin.
Lietus nuplovė pigmentą nuo pastatų ir stelų, o gyvsidabris prasiskverbė į dirvožemį ir vandenį. Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu gyvsidabrio koncentracija dideliuose rezervuaruose padidėjo daugiau nei 300 procentų. Dar blogiau, kad užterštumas buvo nematomas.
Jie neturėjo jokio būdo žinoti, kad jis toksiškas. Vanduo netapo drumstas ir nepakeitė spalvos.
Tyrimas atskleidžia nepaprastą senovės inžinerijos paradoksą: vanduo buvo biologiškai saugus, išvalytas iki tokio lygio, kad šiandienos inžinieriai galėtų to pasimokyti, bet chemiškai toksiškas. Majai šimtmečius planavo, kontroliavo ir rūpinosi savo ištekliais, tačiau net tokia pažangi civilizacija dar negalėjo suvokti nematomos grėsmės.
