Iš Berlyno prabangos į „banditų kraštą“: šiurpus aukų pasirinkimas, apie kurį tylėta dešimtmečius ()
Gyvenimas ant parako statinės.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai 1933-aisiais Berlyno gatves užliejo rudais marškiniais vilkintys budeliai, o Reichstagas paskendo liepsnose, intelektualų elitui beliko vienintelis kelias – bėgti. Tačiau kol visi žvelgė į Paryžių ar Niujorką, viena žymiausių Europos porų pasirinko kryptį, kuri jų draugams kėlė mirtiną siaubą. Tai buvo kelionė į „niekur“, kur, pasak gandų, tykojo tik banditai ir mirtis.
Šiandien Zagrebas – klestinti Kroatijos sostinė, tačiau 1934 m. tai buvo paslaptinga, mažai kam žinoma Jugoslavijos Karalystės dalis. Būtent čia nusprendė glaustis viena ryškiausių to meto žvaigždžių – austrų aktorė Tilla Durieux ir jos vyras, žydų kilmės pramonės magnatas Ludwigas Katzenellenbogenas.
„Ten apačioje“: bėgimas į nežinomybę
|
Pora suprato, kad laikas senka: Šveicarija atsisakė pratęsti jų leidimus gyventi. Vokietijoje jie jau buvo pasmerkti. 1933 m. kovo 31 d., praėjus vos mėnesiui po lemtingo Reichstago gaisro, jie paskubomis paliko Berlyną, palikdami viską, ką kūrė dešimtmečius.
„Jugoslavija daugumai europiečių atrodė kaip miglota toluma, esanti kažkur 'ten apačioje', sunkiai įveikiamame kampelyje“, – vėliau savo dienoraštyje prisiminė T. Durieux. Jos draugai Berlyne kraupo: jie žavėjosi poros drąsa, bet buvo įsitikinę, kad Balkanų miškuose juos paprasčiausiai papjaus vietiniai plėšikai.
Nacistinis teroras: kodėl Balkanai tapo išsigelbėjimu?
Tuo metu, kai intelektualai ieškojo prieglobsčio, Adolfas Hitleris jau buvo geležiniu kumščiu sugniaužęs Vokietiją. Veimaro konstitucija tapo beverčiu popieriumi, o gatvėse karaliavo nacių šturmo būriai (SA). Tūkstančiai komunistų, socialdemokratų, menininkų ir žydų buvo masiškai suiminėjami, kankinami ir siunčiami į pirmąsias koncentracijos stovyklas.
Dauguma bėglių rinkosi tradicinius maršrutus į Vakarus arba Palestiną. Tačiau vokiečių istorikai šiandien atskleidžia visai kitokį „Balkanų kelią“. Tai buvo desperatiškas bandymas išgyventi regione, kuris tuo metu buvo laikomas Europos „laukiniu paribių kraštu“.
Gyvenimas ant parako statinės
Nors bėgliai tikėjosi ramybės, jie pateko į politinių intrigų katilą. Jugoslavija buvo jauna, po Pirmojo pasaulinio karo suformuota valstybė, kurioje įtampa tarp skirtingų etninių grupių virė kasdien.
Bėgliai iš Vokietijos čia atsivežė ne tik savo kultūrą, bet ir viltį, kad Hitlerio beprotybė jų nepasieks. Deja, istorija parodė, kad Balkanai nebuvo saugus uostas – tai buvo tik trumpa stotelė prieš prasidedant didžiausiai žmonijos tragedijai.
