Jie rado nuskendusį miestą. Mokslininkai: tai senesnė civilizacija už viską, kas mums žinoma ()
Remiantis aprašymais, kompleksas driekiasi daugiau nei aštuonių kilometrų ilgio ir apie trijų kilometrų pločio teritorijoje.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Legendos apie pradingusias civilizacijas mus lydi jau seniai. Viena didžiausių tokio pobūdžio mįslių yra susijusi su Harapos kultūra, nors tikriausiai ją žinote ir keliais kitais pavadinimais. Taip pat vadinama Indo slėnio bei Mohendžo Daro civilizacija, ji vystėsi dabartinės Indijos ir Pakistano teritorijose maždaug nuo 3300 iki 1300 metų pr. m. e. Tačiau tam tikru momentu ji staiga išnyko iš pasaulio žemėlapio, o mokslininkai iki šiol bando suprasti, kodėl taip nutiko.
Laikui bėgant pasirodė pranešimų apie dar senesnę civilizaciją, kurios liekanos glūdi prie Indijos krantų. Povandeninės struktūros ten buvo rastos 2000-ųjų gruodį. NIOT (National Institute of Ocean Technology) atstovai vykdė įprastus matavimus, susijusius su taršos lygiu tame regione, kai, naudodami sonarą, aptiko didžiulius aiškių geometrinių formų darinius. Objektai buvo maždaug 36 metrų gylyje po vandens paviršiumi. Remiantis aprašymais, kompleksas driekiasi daugiau nei aštuonių kilometrų ilgio ir apie trijų kilometrų pločio teritorijoje.
|
Vykstant tolesniems tyrimams, iš dugno pavyko iškelti daugybę daiktų, įskaitant keramikos fragmentus, karoliukus, skulptūras, mūro dalis, taip pat žmonių kaulus bei dantis. Ypatingą susidomėjimą sukėlė kai kurių radinių tyrimo radioaktyviosios anglies metodu rezultatai, rodantys, kad jų amžius siekia net apie 9500 metų.
2001 metų gegužę tuometinis Indijos ministras Murli Manoharas Joshi paskelbė, kad atrasti griuvėsiai gali priklausyti priešistorinei civilizacijai. Tokia prielaida buvo išskirtinai sensacinga, nes reikštų išsivysčiusios kultūros, gerokai senesnės už minėtąją Indo slėnio civilizaciją, egzistavimą. Iki šiol ji laikoma seniausia žinoma Indijos subkontinento miestų kultūra ir viena iš trijų ankstyviausių pasaulio civilizacijų greta Mesopotamijos bei Senovės Egipto. Tai reikštų, kad Harapos kultūra kilo iš dar senesnės kultūros, kuri vystėsi paskutiniojo ledynmečio pabaigoje.
Kylant jūros lygiui, tuometiniai miestai turėjo panirti po vandeniu. Ir nors šių sensacingų pranešimų autoriai tikina turintys įrodymų, patvirtinančių, kad vietoje rasti artefaktai tikrai yra iš ten, ne visi tuo yra įsitikinę.
Didžiausios kontroversijos kyla dėl medienos fragmento, kurio amžius įvertintas maždaug 9500 metų. Būtent šis elementas turėjo tapti galutiniu argumentu, įrodančiu labai seną visos radimvietės kilmę. Tačiau ar vieno medžio gabalėlio amžius būtinai reiškia, kad visos ten esančios struktūros buvo sukurtos tuo pačiu metu? Nebūtinai.
Grįžkime prie įžangoje minėtos Harapos kultūros. Jos klestėjimo viršūnė buvo laikotarpis tarp 2600 ir 1900 metų pr. m. e. Tuo metu jos gyventojai statė didžiulius miestus, kūrė pažangias kanalizacijos sistemas ir vykdė milžiniško masto prekybą, palaikydami ryšius net su Mesopotamija. Tokie centrai kaip Harapa ar Mohendžo Daras buvo vieni didžiausių ir geriausiai suplanuotų senovės pasaulio miestų.
Dešimtmečius archeologai ginčijosi dėl staigaus šios civilizacijos išnykimo priežasčių. Kelta daugybė hipotezių: nuo svetimų tautų antpuolių, socialinių konfliktų bei epidemijų iki katastrofiškų potvynių. Tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad šis procesas buvo kur kas sudėtingesnis ir labiau ištęstas laike.
Tarptautinė tyrėjų komanda išanalizavo paleoklimatinius duomenis, ežerų nuosėdas, urvų darinių (stalaktitų ir stalagmitų) įrašus, taip pat klimato modelius, rekonstruojančius sąlygas, vyravusias šioje Azijos dalyje prieš kelis tūkstančius metų. Rezultatai gana vienareikšmiški: minėtą regioną ne kartą ištiko išskirtinai ilgi sausrų periodai. Mokslininkai išskyrė keturis ypač intensyvius epizodus, kurių kiekvienas truko ilgiau nei 85 metus. Ilgiausias iš jų turėjo tęstis apie 160 metų. Musonų nusilpimas lėmė kritulių sumažėjimą ir upių džiūvimą. Tai savo ruožtu tikriausiai pablogino sąlygas žemės ūkiui. Visuomenei, kurios ekonomika rėmėsi reguliariais upių potvyniais ir žemdirbyste, tai reiškė milžiniškas problemas. Maisto gamyba tapo vis mažiau prognozuojama, o didžiųjų miestų išlaikymui reikėjo išteklių, kurių pradėjo trūkti.
Tyrimo autorių teigimu, staigaus žlugimo vis dėlto nebuvo. Vietoj įspūdingos katastrofos įvyko laipsniškos transformacijos procesas. Gyventojai paliko didžiausius miestų centrus ir kėlėsi į rytus bei pietus, kur vandens sąlygos buvo stabilesnės. Didieji miestai prarado savo reikšmę, o jų vietą užėmė mažesnės gyvenvietės bei žemdirbių bendruomenės. Todėl gyventojai, labiausiai tikėtina, neišnyko be pėdsako. Jie prisitaikė prie naujų sąlygų, o daugelis jų kultūros elementų galėjo išlikti dar šimtus metų po didžiausių miestų žlugimo.
