Žinutės iš butelio: „ką rašo Neptūnas?“ (1)
Pašto istorijoje ne vieną įdomų ir reikšmingą puslapį įrašė Neptūno valdų laiškanešiai - sandariai uždaryti buteliai ir įmesti į jūrą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Butelinis paštas
Vienas seniausių jūrinio pašto laiškų gabenimo būdas – įdėti pergamento ar popieriaus lapą su jame parašytu tekstu į gerai užkimštą plūdurų indą ir mesti jį jūron. Tai negarantuoja, kad laiškas kada nors pasieks adresatą. Indonezijos salų gyventojai dar ir šiandien nevengia pasinaudoti butelinio pašto paslaugomis. Gerai žinodami pakrantės srovių kelią, jie taip siųsdavo pranešimus savo kaimynams. Kai nebuvo pašto tarnybos, panašiai „susirašinėdavo“ ir Šetlando salų gyventojai.
Butelinio pašto pradininkas buvo graikų filosofas Teofrastas. Apie 310 metus iki Kristaus gimimo jis įmetė keletą užantspauduotų indų už Gibraltaro sąsiaurio, norėdamas įrodyti, kad vanduo į Viduržemio jūrą patenka iš Atlanto vandenyno. Po kelių mėnesių vienas tų indų buvo rastas Sicilijos pakrantėje.
Kristupo Kolumbo ekspediciją, 1492 m. plaukiant ieškoti Indijos, Atlanto vandenyne užklupo siaubinga audra. Bijodamas, kad gali žūti be žinios, Kolumbas pasiuntė Ispanijos karalienei Izabelei savo kelionės ataskaitą, įdėjęs ją į užsmaluotą statinaitę. Tačiau ji nepasiekė adresato.
Už smalsumą – mirtis
XVI a. anglų Karališkasis jūrų laivynas be kitų būdų naudojo ir butelinį paštą, siųsdamas į krantą informaciją apie priešo pozicijas. Kartais pranešimai patekdavo į paprastų ir neraštingų pakrantės gyventojų rankas.
Kartą anglų žvejys Duvro sąsiauryje tinkluose rado butelį. Vedamas smalsumo jį sudaužė, bet nieko vertingo nerado. Už smalsumą vargšas žvejys neteko galvos – butelyje buvo Europoje veikiančio anglų šnipo pranešimas Anglijos karalienei.
Apsidrausdama nuo panašių atsitiktinumų, 1560 m. Elžbieta I išleido įstatymą, pagal kurį kiekvieno, išdrįsusio sudaužyti į krantą išmestą užantspauduotą butelį, laukia mirties bausmė. Taip pat buvo įsteigta jūros butelių atkimšinėtojo (Uncorker of Ocean Bottles) pareigybė. Juo tapo lordas Tomas Tonfildas. Per pirmuosius savo veiklos metus jis atplukdytuose buteliuose rado 52 laiškus. Kiekvieną kartą jam atvykus su pranešimu, karalienė klausdavo: „Ką šį kartą mums rašo Neptūnas?“ Įstatymas, grasinantis mirties bausme kiekvienam smalsuoliui, sudaužusiam užantspauduotą butelį, Didžiojoje Britanijoje veikė iki XVIII a. pabaigos.
Paskutinis pranešimas
Buteliniu paštu siųstas pranešimas tapdavo vienintele žinia apie dingusio laivo ir jo įgulos likimą.
1876 metais japonų jūreivis Chunosuke Matsuyama, sudužus jo laivui, su 43 bendražygiais atsidūrė negyvenamoje Ramiojo vandenyno saloje. Badaujantys jūreiviai išsiuntė pagalbos prašymą kokoso riešuto kevale. Neptūno paštas šį laišką atnešė kaip tik prie to kaimelio, iš kurio išplaukė japonai. Tačiau tik po 59 metų.
Karų metais taip pat naudotas butelinis paštas. Britų kario Thomo Hughes žmonai Elžbietai adresuotas laiškas buvo įmestas 1914 m., jam plaukiant per Lamanšą į karo pozicijas Prancūzijoje. Po keletos dienų karys žuvo mūšyje, o jo laiškas butelyje buvo sužvejotas Temzėje tik 1999 metais. Žmona jau seniai buvo mirusi, bet Jungtinės Karalystės paštininkai sugebėjo rasti Hughes dukrą, kuriai tuo metu buvo 86 metai ir ji gyveno Naujojoje Zelandijoje.
Butelinis paštas tarnauja ir mūsų laikais. 1952 m. Šiaurės Atlante dingo be žinios vokiečių transportinis laivas „Melanie Schulte“. Jūrinių katastrofų ekspertai kėlė įvairias versijas kas galėjo nutikti. Po dviejų metų Norddeicho (Vokietija) seklumoje bangos išmetė butelį su rašteliu. Jame tik keli žodžiai: „Susprogome ant minos. Radijo siųstuvas sugadintas. Laivas skęsta.“ Nebereikėjo spėlioti kodėl nuskendo laivas ir 35 jo įgulos nariai.
Dažniausiai butelinio pašto pranešimai, jei nedingsta, atklysta gerokai pavėlavę. Būna ir išimčių. 2005 m. JAV krantus norėję pasiekti 88 migrantai iš sukiužusio ir vos ant vandens besilaikančio laivo išmetė į jūrą butelį su pagalbos prašymu. Pranešimas greitai pateko į Kosta Rikos žvejų, kurie netoliese žvejojo, tinklus, ir nelaimėliai buvo išgelbėti.
Mokslininkai tik XVIII a. susizgribo butelinį paštą naudoti vandenyno srovėms tirti. Kartą vienas prancūzų meteorologas, grįždamas iš Dominikos (Karibų jūros sala), įmetė į Atlanto vandenyną 14 butelių su rašteliais. Po kelių mėnesių vienas jų atsidūrė Bretanės (Prancūzija) pakrantėje.
Nuo tada mokslininkai įsismagino – iki XX a. primėtė tūkstančius užantspauduotų butelių įvairiuose vandenynuose ir jūrose. Kai kurie iš jų vis dar tebeklaidžioja.
Šių metų rugpjūčio 30 d. škotų žvejys Andrew Leaper prie Šetlando salų ištraukė užantspauduotą butelį, kuris iš mokslinio laivo buvo išmestas Šiaurės jūroje prieš 97 metus ir 309 dienas. Tai ilgiausiai po Neptūno valdas klajojęs laiškas.
Šiandien buteliniu paštu naudojamasi iš smalsumo, tikintis netikėtų pažinčių ar kitokių malonių siurprizų. Kai dar neturėjome mobiliųjų telefonų, plaukiant jachta „Audra“ į Alandų salas, vienas mūsų bendražygis nutarė su artėjančiu gimtadieniu pasveikinti savo simpatiją. Ties Palanga jis įmetė butelį su sveikinimu ir prašymu jį radusiems išsiųsti laišką (tam tikslui buvo įdėtas keletas „vagnorkių“). Butelį rado lietuvis pasienietis ir prašymą įvykdė. Žiniasklaida yra pagarsinusi ne vieną istoriją, kai jūros į krantą išmestame butelyje rastas raštelis padėjo susipažinti jauniems ir vyresnio amžiaus vienišiams.
Dabar pasaulyje yra nemažai parduotuvių, kuriose galima nusipirkti specialiai Neptūno paštui skirtų butelių.
