Turkijoje archeologai aptiko „vartais į pragarą“ vadinamus Plutono vartus (0)
Turkijos pietvakariuose Italijos archeologai aptiko „vartus į pragarą“. Graikų-romėnų mitologijoje ir tradicijose aptiktieji Plutono vartai yra laikomi portalu į požeminį pasaulį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip kovo 29 d. publikuotoje žinutėje rašo discovery.com, istoriniuose šaltiniuose nurodoma, jog vartai yra antikiniame Frigijos mieste Hierapolyje, kuris dabar vadinamas Pamukkale. Mitai tikina, kad tai yra ertmė, kurioje sklando mirtini garai.
Senovės Graikijos geografas Strabas (64/63 m.p.m.e – apie 24 m.e.m) rašė: „Toje erdvėje garai yra tokie tiršti, kad sunku įžiūrėti žemę po savo kojomis. Bet kuris gyvas sutvėrimas, kuris įeina į vidų, iškart krenta negyvas. Įmesdavau į ten žvirblius ir jie akimirksniu įkvėpdavo paskutinį karta bei krisdavo“.
O praėjusį mėnesį Italijos archeologų konferencijoje Stambule (Turkija) Salento universiteto klasikinės archeologijos profesorius Francesco D'Andria paskelbė, jog tuos vartus į pragarą jis su kolegomis aptiko.
Archeologas atliko plataus masto archeologinius tyrimus Pasaulio kultūros paveldo vietovėje Hierapolyje. Prieš dvejus metus tas pats mokslininkas pasiskelbė radęs Šv. Pilypo – vieno iš 12 Jėzaus Kristaus apaštalų – kapą.
Hierapolis, Pergamo karaliaus Eumeno II (197 -159 m.p.m.e) buvo įsteigtas apie 190 m.p.m.e ir apie 133 m. perduotas Romos valdžion.
Helenistinis miestelis tapo klestinčiu romėnų miestu su šventyklomis, teatrais ir populiariomis šventosiomis karštomis versmėmis, kurios, kaip manoma, pasižymi gydomosiomis savybėmis.
„Rekonstravę taką į karštąsias versmes aptikome ir Plutono vartus. Iš tiesų, Pamukkale versmės, iš kurių randasi garsiosios klintinio tufo terasos, prasideda būtent toje oloje“, - apie radinį pasakojo F. D'Andria.
Kasinėjimų vieta, kurioje gausu apleistų griuvėsių (pastatus tikriausiai sugriovė žemės drebėjimai) po pirminio tyrinėjimo atskleidė daugiau paslapčių. Archeologai aptiko jonėniškų puskolonių, ant kurių įrėžtos dedikacijos požemio dievams – Plutonui ir Persefonei.
F. D'Andria aptiko ir šventyklos griuvėsius, ir baseiną, ir ilgus laiptus virš olos – visa tai atitinka vartų į pragarą aprašymą senovės šaltiniuose.
„Žmonės nuo tų laiptų galėjo stebėti šventąsias apeigas, bet nusileisti žemiau ar įeiti į olą jiems buvo neleidžiama. Prieš pat vartus buvo leidžiama stovėti tik šventikams“, - sakė F. D'Andria.
Archeologų tvirtinimu, šioje vietovėje veikė savotiška turistinė organizacija. Piligrimams buvo duodami nedideli paukščiai, kuriais buvo galima patikrinti mirtiną olos veikimą, o patys šventikai ekstazėje Plutonui aukodavo jaučius.
Ceremonijos metu į olą buvo įvedami gyvūnai, kurie vėliau būdavo išvelkami negyvi.
„Kasinėjimų metu ir patys įsitikinome olos mirtinu poveikiu. Bandydami prisiartinti prie šiltos ertmės negyvi krito keli paukščiai, kuriuos akimirksniu nužudė didelė anglies dvideginio koncentracija“, - pasakojo F. D'Andria.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad pro pragaro vartus žengti galėjo tik Kibelės eunuchai.
„Jie kaip galima ilgesniam laikui sulaikydavo kvėpavimą“, rašė Strabas, pridūręs, kad jų atsparumą mirtiniems garams galėjo suteikti „dieviška apvaizda“ ar „tam tikros fizinės galios, kurios veikė kaip priešnuodis garams“.
„Tai yra išskirtinis atradimas, patvirtinantis ir paaiškinantis informaciją, kurią mes turime iš senovės literatūros ir istorinių šaltinių“, - sakė Romos istorijos specialistas Alisteris Filippini, dirbantis Palermo (Italija) ir Kelno (Vokietija) universitetuose.
Pragaro vartai, veikę iki IV mūsų eros amžiaus, kartkartėmis buvo aplankomi ir per du vėlesnius amžius, mat tai buvo „svarbi piligrimystės vieta paskutiniesiems Vėlyvosios Antikos pagonims intelektualams“, - sakė A.Filippini.
VI amžiuje Plutono vartus sunaikino krikščionys, o naikinamąjį darbą vėliau pabaigė žemės drebėjimai.
F. D'Andria su kolegomis dabar bando atkurti skaitmeninį vietovės vaizdą.
Senovės Graikijos geografas Strabas (64/63 m.p.m.e – apie 24 m.e.m) rašė: „Toje erdvėje garai yra tokie tiršti, kad sunku įžiūrėti žemę po savo kojomis. Bet kuris gyvas sutvėrimas, kuris įeina į vidų, iškart krenta negyvas. Įmesdavau į ten žvirblius ir jie akimirksniu įkvėpdavo paskutinį karta bei krisdavo“.
O praėjusį mėnesį Italijos archeologų konferencijoje Stambule (Turkija) Salento universiteto klasikinės archeologijos profesorius Francesco D'Andria paskelbė, jog tuos vartus į pragarą jis su kolegomis aptiko.
Archeologas atliko plataus masto archeologinius tyrimus Pasaulio kultūros paveldo vietovėje Hierapolyje. Prieš dvejus metus tas pats mokslininkas pasiskelbė radęs Šv. Pilypo – vieno iš 12 Jėzaus Kristaus apaštalų – kapą.
Hierapolis, Pergamo karaliaus Eumeno II (197 -159 m.p.m.e) buvo įsteigtas apie 190 m.p.m.e ir apie 133 m. perduotas Romos valdžion.
Helenistinis miestelis tapo klestinčiu romėnų miestu su šventyklomis, teatrais ir populiariomis šventosiomis karštomis versmėmis, kurios, kaip manoma, pasižymi gydomosiomis savybėmis.
„Rekonstravę taką į karštąsias versmes aptikome ir Plutono vartus. Iš tiesų, Pamukkale versmės, iš kurių randasi garsiosios klintinio tufo terasos, prasideda būtent toje oloje“, - apie radinį pasakojo F. D'Andria.
Kasinėjimų vieta, kurioje gausu apleistų griuvėsių (pastatus tikriausiai sugriovė žemės drebėjimai) po pirminio tyrinėjimo atskleidė daugiau paslapčių. Archeologai aptiko jonėniškų puskolonių, ant kurių įrėžtos dedikacijos požemio dievams – Plutonui ir Persefonei.
F. D'Andria aptiko ir šventyklos griuvėsius, ir baseiną, ir ilgus laiptus virš olos – visa tai atitinka vartų į pragarą aprašymą senovės šaltiniuose.
„Žmonės nuo tų laiptų galėjo stebėti šventąsias apeigas, bet nusileisti žemiau ar įeiti į olą jiems buvo neleidžiama. Prieš pat vartus buvo leidžiama stovėti tik šventikams“, - sakė F. D'Andria.
Archeologų tvirtinimu, šioje vietovėje veikė savotiška turistinė organizacija. Piligrimams buvo duodami nedideli paukščiai, kuriais buvo galima patikrinti mirtiną olos veikimą, o patys šventikai ekstazėje Plutonui aukodavo jaučius.
Ceremonijos metu į olą buvo įvedami gyvūnai, kurie vėliau būdavo išvelkami negyvi.
„Kasinėjimų metu ir patys įsitikinome olos mirtinu poveikiu. Bandydami prisiartinti prie šiltos ertmės negyvi krito keli paukščiai, kuriuos akimirksniu nužudė didelė anglies dvideginio koncentracija“, - pasakojo F. D'Andria.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad pro pragaro vartus žengti galėjo tik Kibelės eunuchai.
„Jie kaip galima ilgesniam laikui sulaikydavo kvėpavimą“, rašė Strabas, pridūręs, kad jų atsparumą mirtiniems garams galėjo suteikti „dieviška apvaizda“ ar „tam tikros fizinės galios, kurios veikė kaip priešnuodis garams“.
„Tai yra išskirtinis atradimas, patvirtinantis ir paaiškinantis informaciją, kurią mes turime iš senovės literatūros ir istorinių šaltinių“, - sakė Romos istorijos specialistas Alisteris Filippini, dirbantis Palermo (Italija) ir Kelno (Vokietija) universitetuose.
Pragaro vartai, veikę iki IV mūsų eros amžiaus, kartkartėmis buvo aplankomi ir per du vėlesnius amžius, mat tai buvo „svarbi piligrimystės vieta paskutiniesiems Vėlyvosios Antikos pagonims intelektualams“, - sakė A.Filippini.
VI amžiuje Plutono vartus sunaikino krikščionys, o naikinamąjį darbą vėliau pabaigė žemės drebėjimai.
F. D'Andria su kolegomis dabar bando atkurti skaitmeninį vietovės vaizdą.
(16)
(0)
(4)