Is­to­ri­niai do­ku­men­tai me­ta įta­ri­mo še­šė­lį, kad So­vie­tų są­jun­ga ren­gė­si ne gin­tis nuo ag­re­si­jos, o pul­ti pa­ti.

Valstybiniame centriniame archyve yra įdomus dokumentas¹ – 18-tos šaulių divizijos vado nutarimas [sprendimas] dėl žygio (Решение командира 18 сд на поход). Žygio vieta – Rytų Prūsijos-Lietuvos pasienis.

Nutarime pranešama apie kovos veiksmus: priešas perėjo į gynybą, kasa apkasus vakariniame Širvintos upės krante (upė Vilkaviškio raj., skirianti Lietuvos ir Rytų Prūsijos teritoriją, dabartinę Kaliningrado sritį), toliau nurodoma, kurioje vietoje turi susitelkti divizija ir iš kur pradėti puolimą (tai Puodziškių kaimas apie 20 km iki Rytų Prūsijos sienos).

Taip pat nurodytos Rytų Prūsijos vietovės, kurias turėjo pulti (Aužen, Štal-Lupenen ir kt.). Dokumente šalia gyvenviečių nurodytas rusiškas trumpinys Фл gali reikšti folvarkas (liet. palivarkas). Tai nedideli vokiški dvarai, kuriuos turėjo užimti sovietų kariuomenė. Dauguma dabar išnykę ir labai sunku identifikuoti tikslias jų buvimo vietas. Atrodytų, tai paprasta divizijos fronto suvestinė ir nutarimas, kokių karo metu buvo parašyta tūkstančiai. Tačiau glumina nutarimo data – 1941-01-14. Kaip žinoma, karas tarp vokiečių ir sovietų prasidėjo 1941-06-22.

Kodėl nutarime minimi karo veiksmai, prasidėję net pusmečiu anksčiau? Gal divizijos vadas, užpuolus Vokietijai, iš susijaudinimo ir netikėtumo susipainiojo ir užrašė neteisingą datą? Taip būtų galima manyti, bet 1941 m. 18-tos šaulių divizijos Lietuvoje nebuvo. Tuo metu ji buvo dislokuota už tūkstančio kilometrų Pavolgio karinėje apygardoje².

Divizijos istorija įdomi: ji dalyvavo 1939-1940 m. Žiemos kare, 1940 m. vasario mėn. buvo suomių apsupta ir sutriuškinta. Iš 15 000 karių iš apsupties prasiveržė tik 1237 kariai, tarp jų ir divizijos vadas Kondrašov, apsivilkęs nukauto eilinio kareivio milinę. Divizija prarado savo vėliavą, tai sovietų kariuomenėje vertinta kaip didžiausia gėda.³ Divizijos vadas už vėliavos praradimą sušaudytas, o pati divizija išformuota.

1941 m., kai sovietai pradėjo intensyviai ruoštis karui, 18-ta divizija balandžio mėnesį buvo suformuota iš naujo. Dokumente minima 15-toji divizija 1941 m. sausį taip pat buvo už tūkstančio kilometrų, Odesos karinėje apygardoje.⁴ Trečioji minima divizija – 143-čioji – buvo arčiau, Baltarusijoje, bet ne Lietuvoje.⁵

Todėl kyla įtarimas, kad galėjo būti supainioti metai, tuo labiau kad 1945 m. sausio 14 d. prasidėjo sovietų puolimas Rytų Prūsijoje. Tikrai 18-toji ir 15-oji kovėsi Rytų Prūsijoje, bet jų keliai nesusikirto. 18-toji divizija nuo 1944 m. lapkričio pabaigos iki sausio pabaigos buvo rezerve ir sausio mėnesį kovose nedalyvavo.⁶ 15-toji divizija sausio 14 d. puolime dalyvavo, bet kita kryptimi, iš Lenkijos teritorijos⁷. Ką tuo metu veikė 143-ioji divizija, duomenų nerasta.

Tačiau aišku, kad minėtos divizijos 1945 m. sausio 14 d. iš Lietuvos teritorijos negalėjo pulti Rytų Prūsijos. Datą būtų galima nustatyti pagal divizijos vado pavardę (skirtingais metais vadovavo skirtingi žmonės), tačiau dokumente nėra nei vado pavardės, nei parašo. Divizijos komisaro (taip pat be pavardės ir parašo) paminėjimas nutarime kelia abejonių, kad dokumentas sudarytas 1945 m., nes tuo metu komisarų institucija jau buvo panaikinta, o štai 1941 m. galėjo būti.

Todėl lieka vienas galimas variantas, kad rastasis nutarimas – tai štabų mokymo dokumentas (rus. командно-штабные игры). Per štabų mokymus galima rašyti išgalvotus divizijų numerius (iš savo tarnybos sovietų kariuomenėje atsimenu, kad, mūsų brigadai iš Estijos vykstant į mokomuosius šaudymus Kazachstane, jai suteiktas kitas numeris, taip bandant nuslėpti brigados išvykimą).

Kaip tik 1941 m. sausio mėnesį Maskvoje vyko strateginiai kariniai žaidimai, kurių vienas iš variantų buvo puolimas iš Lietuvos į Rytų Prūsiją, bet pagal žaidimo legendą, veiksmas vyko vasarą (nesvarbu, kad žaidžiama žiemą). Žymus Rusijos istorikas M.Soloninas, kuris kaip tik tyrinėja prieškarinius sovietų pasirengimus, pritarė mano hipotezei. Jis yra rašęs apie tokius karinius žaidimus 1941 m. pasienio karinių apygardų štabuose, kurie prasidėjo iškart po karinių žaidimų Maskvoje.

Šiuose karinių apygardų štabų žaidimuose sovietų kariuomenė sėkmingai atremia vokiečių puolimą bei puola Vokietiją⁸ ir iš Lietuvos teritorijos, bet ten pagal žaidimų legendą veiksmas taip pat vyksta vasarą. Todėl visai įmanoma, kad šis dokumentas – dar visai nežinomi karo istorikams štabų mokymai, kuriuos vykdė 29-tas lietuviškas šaulių korpusas, nes šis įsakymas surastas būtent įsakymų 29-tam korpusui byloje.

15-toji (tuo labiau, kad tuo metu jį dar buvo išformuota), 18-toji ir 143-čioji divizijos nieko bendro su 29-tu korpusu neturėjo, tačiau jeigu šios divizijos išgalvotos specialiai štabų mokymams, darosi aišku, kaip šis dokumentas atsidūrė 29-to korpuso byloje. Deja, rastas ne visas dokumentas, o tik pagrindinio dokumento priedas, todėl kol nerastos kitos dalys, sunku daryti vienareikšmes išvadas, išlieka tikimybė, kad dokumentas į 29-ojo korpuso bylą pateko atsitiktinai. Bet ir iš priedo galima padaryti kai kurias išvadas.

1. Iš dokumento susidaro įspūdis, kad sovietai atremia puolimą ir tik tada ruošiasi pulti Vokietiją, bet visai nėra duomenų, kaip tą puolimą atrėmė, o priedo Nr. 1. parodo, kad žaidimo tikslas yra visai ne gynyba. Tai, beje, labai būdinga sovietiniams strateginiams kariniams žaidimams, į tai dar sovietmečiu dėmesį yra atkreipęs Sovietų Sąjungos maršalas Zacharovas, pažymėjęs, kad per Maskvos pasitarimus 1940 m. gruodį (po kurių iškart prasidėjo starteginiai žaidimai) nebuvo nė vieno pasisakymo apie pradinį karo laikotarpį kaip gintis, visi kalbėjo tik apie priešo gynybos pralaužimą⁹, todėl ir per 1941 m. sausio mėn. karinius žaidimus, nors žaidimo preambulė ir skelbė, kad vakariečiai (t.y. vokiečiai) užpuolė rytiečius (t.y. sovietus), žaidimas prasidėjo nuo rytiečių puolimo, į ką atkreipė kitas sovietų karininkas pulkininkas P. Bobyliov¹⁰. Todėl galima numanyti, kad ir šio žaidimo preambulė tokia pati, o pats žaidimas prasideda nurodymu, kur dislokuoti kariuomenę, iš kur ši vykdys puolimą į Rytų Prūsiją, ir kažkodėl tai ne Šiauliai, Panevėžys ar Kaunas, o pats Vokietijos-Sovietų Sąjungos pasienis, Vilkaviškio raj. Tikėtina, kad sovietai taip norėjo užmaskuoti savo tikruosius veiksmus, demonstruodami neva puolimą vykdys tik užpulti, bet visiškai nenurodo, kaip, kur ir kokiais daliniais ginsis, kur tų dalinių gynybos ruožai, kaip jie trauksis ir ties kokia linija stabdys vokiečius.
2. Tai vis dėlto puolimo dokumentas, nes gynybos ruožai nenurodyti, tačiau aiškiai nurodyta, kuriomis kryptimis pulti, ir tai ne Sovietų Sąjungos, o Vokietijos teritorija. Taip pat įdomu, kada tie štabų mokymai vyko. Štai Maskvoje žaidimai vyko 1941 m. sausio mėnesį, bet žaidimuose buvo vaizduojama, kaip įvykiai turėtų klostytis 1941 m. vasarą. Tas pats ir karinių apygardų štabuose – žaidė vasarį, o vaizdavo, kad karo veiksmai vyksta vasarą. Todėl jei šie žaidimai yra korpuso štabo, tada turėjo vykti vėliausiai 1940 m. gruodį, o jei apygardos – tai rudenį.

Bet kokiu atveju tai labai retas dokumentas, parodantis sovietų planus. Nėra jokių požymių, kad sovietai bijojo vokiečių, nes planuojama ne gintis, o pulti. Tai pagrindžia V.Suvorovo teiginį, kad Sovietų Sąjunga 1941 m. ruošėsi pulti Vokietiją.

Istorijos magistras Gintautas Miknevičius

šaltiniai