Kai Aleksandras Grahamas Bellas pristatė telefoną, skeptikai ėmė svarstyti, kaip jis gali paveikti žmonių santykius, rašo „Smithsonianmag.com“.

O kaip mūsų santykius ir bendravimą veikia teksto žinutės? Juk šiomis dienomis mes dažniau „kalbamės“ pirštais: milijardai žinučių keliauja įvairiomis ryšio priemonėmis, įvairiomis formomis – kad ir socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „WhatsApp“ ar „Facebook Messenger“.

Bendraujame daugiau, o jaučiamės vieniši

Tačiau atsirado žmonių, tvirtinančių, kad toks didelis žinučių kiekis veikia visai kitaip nei mes galvojame – vietoj to, kad didintų, sumažina komunikacijos mastus. Masačiusetso technologijų universiteto psichologijos profesorei Sherry Turkle atlikus koledžo studentų apklausą, paaiškėjo, kad dideli tekstinių žinučių rašymo mastai neigiamai veikia realų bendravimą.

Koledžo studentai jai tvirtino susirašinėjantys net ir tuo metu, kai būna su draugais, stengdamiesi išlaikyti akių kontaktą. Toje pačioje apklausoje jie pripažino, kad bendraudami su realiais draugais jie mąstė visai kitus dalykus ir buvo visai kitoje erdvėje. Nors ši nauja komunikacijos forma yra gana linksma, ji yra nesuderinama su senąja.

„Bendravimas žinutėmis, atrodo, yra puiki idėja, tačiau problema iškyla tada, kai susitinkame su tais žmonėmis“, – pripažino vienas studentas. Su juo sutinka daugelis kitų žmonių.

Pavyzdžiui, jauna žurnalistė Jenna Birch visai neseniai rašė, kad susirašinėjimas nepalyginamas su tikru pokalbiu, nes tai darant labai lengva klaidingai interpretuoti atsakovo toną. Dar blogiau yra tai, kad pripratusi prie susirašinėjimo jos karta pradeda vengti sudėtingų pokalbių, laikydama tai labai sunkia užduotimi.

Galiausiai, ji įspėjo, tokie žmonės pradeda gyventi atsiskyrėlių gyvenimą ir tampa labai vieniši.

Žinučių pirmtakas – balsas iš kito pasaulio

Naujosios technologijos dažnai pakeičia būdus, kaip mes tarpusavyje susisiejame su kitais žmonėmis, tačiau eižėjantys socialiniai ryšiai kelia tokias pat diskusijas, kokias kėlė naujosios technologijos prieš šimtą metų.

Aleksandro Grahamo Bello 1876-aisiais pristatytas telefonas pradžioje buvo labai komplikuota ir problematiška technologija. Linijos traškėjo, nes buvo nutiestos šalia elektros linijų. Be to, telefonai turėjo baterijas, iš kurių nuolat ištekėdavo rūgštis.

Vis dėlto, šis prietaisas žmonėms pasiūlė visiškai naują patirtį: jis leido su kitais žmonėmis kalbėtis realiu laiku, bet jei jie buvo už kelių blokų ar net kelių mylių: „Tai atrodė kaip balsas iš kito pasaulio“, – stebėjosi vienas ankstyvųjų vartotojų.

Technologijos kūrėjas greitai patobulino ryšio kokybę ir vartotojai masiškai pradėjo naudotis jo atradimu. Pirmaisiais metais buvo parduoti maždaug 3 tūkst. telefonų, o iki 1900 metų jų skaičius Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) pasiekė ir netgi peržengė 1 mln.

Visų pirma telefonas buvo pristatytas kaip priemonė, galinti padėti verslininkams, o gydytojai ir vaistinės pirko juos norėdami operatyviau priimti užsakymus. Netrukus verslininkai telefonus pradėjo diegti namuose – norėjo būti greitai pasiekiami.

Idėja telefoną naudoti kasdieniniams pokalbiams buvo juokinga ir netgi įžeidžianti. Vienas ankstyvųjų kritikų tvirtino, kad telefonas neturėtų tapti „kvailų moterų priemone dalintis paskalomis“.

Verslininkai laikėsi tokio paties požiūrio ir uždraudė savo žmonoms juo naudotis. Tai jie motyvuodavo sakydami, kad verslui negalima trukdyti ir kad jam turi būti teikiamas prioritetas. Tačiau greitai pasidarė aišku, kad žmonės nori kalbėtis ir bendrauti.

Vienas telefonų vadybininkas 1909 m. atliko apklausą, kurios metu paaiškėjo, kad maždaug 30 proc. visų telefonu atliekamų skambučių buvo skirti gandams skleisti ir paskaloms aptarti. Kiekvienas toks pokalbis trukdavo maždaug 7,5 minutės.

Suprato, kad uždirbti galima ir iš paskalų

Ilgainiui telefonų kompanijos suprato, kad uždirbti galima ir iš tokių vartotojų. „Jie suprato galintys uždirbti iš paskalų ir nereikšmingų pokalbių, vystomų telefonu“, – rašo Claude'as Fisheris, knygos „America calling: a social history of the telephone to 1940“ autorius.

Per artimiausius kelerius metų telefonų bendrovės ėmė formuoti žinutę, kad šis prietaisas gali sumažinti socialinę atskirtį ir leidžia dažniau pabendrauti su draugais. O viena Kalifornijos bendrovė 1911 m. netgi platino žinią, kad šis prietaisas yra „palaima ūkininko žmonai“: esą telefonas gali sunaikinti monotonijos ir atskirties jausmą, nes Bello paslauga besinaudojanti moteris niekada nesijaus vieniša.

Moterys greitai tapo labai pasišventusiomis telefonų naudotojomis: joms tai buvo išlaisvinanti patirtis, nes daugelis namų šeimininkių, nuolat palaikydamos socialinius ryšius, ėmė jausti bendrumą net ir neorganizuodamos gyvų susitikimų su kitais žmonėmis. Tačiau ankstyviesiems tuometinės naujovės vartotojams neabejotinai kilo sunkumų, siekiant surasti tinkamus būdus kalbėtis.

Tuo metu dar nebuvo jokių socialinių normų, apibrėžiančių, kaip pradėti pokalbį su žmogumi, kurio nematai. Tomas Edisonas pasiūlė, kad pradėti reikėtų nuo paprasto pasisveikinimo, tačiau etiketo ekspertai purtėsi, vadino tai banaliu, primityviu, staigiu ir barbarišku būdu.

Vienas visuomenės kritikas rašė: „Ar atėję į biurą jūs pradedate rėkti: „Labas! Labas! Su kuo aš kalbu?“ Kiti jam oponavo, kad telefonas gali būti visai naudinga priemonė, kai ji naudojama laiku ir vietoje. Tiesa, ja naudojantis nereikėtų aptarinėti subtilių klausimų, ar, tarkime, pakviesti ką nors vakarienės.

Nepaisant didelio pasipriešinimo, telefono aparatas greitai pritapo. Skambintojai greitai įgudo naudotis šia technologija ir nuolat skambindavo šeimynykščiams, siekdami išsiaiškinti, kaip jie gyvena, sužinoti paskutines naujienas.

„Atstumas pranyksta, nes kiekvieną ketvirtadienį per kelias minutes pažįstami balsai vieni kitiems su malonumu papasakoja, kaip gyvena kiti šeimos nariai“, – rašė Bellas. Telefonų kampanijos netgi buvo pradėjusios karą prieš kitą mediją – laišką: „Laiškai kurį laiką leis palaikyti ryšius, tačiau ilgai tai netruks. Kai negalite lankyti žmogaus, periodiškai jam paskambinkite. Telefonas padės jums išlaikyti glaudžius ryšius stebėtinai puikiai“, – tvirtinta pardavimų vadove.

Išsigando, kaip veikia žmones

Greitai kritikai pradėjo kelti visai kitus klausimus: ar telefono pašnekesiai mums naudingi? O gal tai nėra tokia puiki bendravimo forma, lyginant su ankstesniąja? Ar telefonas vyrą paverčia aktyvesniu ar tingesniu? Ar telefonas pernelyg neįsiterpia į šeimos gyvenimą, sunaikindamas senąją praktiką lankyti draugus? Kiti tvirtino, kad telefonas turi priešingų efektų žmonių gyvenimams: ar nenutiks taip, kad patyrę bendravimo lengvumą žmonės niekada nenorės vieni kitų palikti ramybėje.

Vienas Amerikos profesorius 1929–aisiais skundėsi: „Ačiū telefonui, automobiliui ir kitiems panašiems išradimams, kuriuos turėdami mūsų kaimynai nuolat bando įsiterpti į mūsų gyvenimą.“ Jis abejojo, ar sveika tiek daug bendrauti, ar tai nesukuria informacijos pertekliaus.

Buvo gąsdinančių, kad telefonas pagreitino gyvenimą ir kad jis reikalauja greitos ir staigios reakcijos: „Telefonas nepalieka nepagerinta nuotaikos – tik įpareigoja į įprastinius gyvenimo rūpesčius, nesuteikiančius laimės ir patogumo, reaguoti karštligiškai“, – rašyta britų laikraštyje 1899 metais.

Sunkiausia to meto žmonėms buvo klausytis tame pačiame kambaryje telefonu kalbančio žmogaus. Markas Tvenas 1880 m. parašė „Telefoninį pokalbį“, kuriame satyriškai pašiepė girdėtą savo žmonos pokalbį telefonu. Jis buvo su pokalbiu nesusijęs stebėtojas, o negirdėdamas atsakymų, tą pokalbį pavadino didžiausia nesąmone su pauzėmis.

Tiesa, netgi telefonų kompanijos buvo nemenkai susirūpinusios, ar jų platinamas bei reklamuojamas prietaisas nesukurs naujų grubaus elgesio formų. Iš esmės tai buvo teleportacijos prietaisas, kuris kitus žmones – netgi nepažįstamuosius – atvesdavo į skambinančiojo namus.

Jaunos panelės, pavyzdžiui, buvo susirūpinusios dėl romantinių santykių: „Serenadą grojantis trubadūras gali čirpinti savo gitarą prie telefono ragelio jau nebebijodamas, kad jį kažkas nušaus ar užsiundys šunimis“ – rašyta žurnale „Electrical World“ (iš angl. k. Elektros pasaulis).

Daug kas tikėjo, kad telefonas pagerino žmonijos socialines normas, nes jis privertė du besikalbančius atidžiau klausytis vienas kito. „Neturėdami vizualių ženklų, mes turime įjungti savo ausis ir aktyviai naudotis atmintimi. Kalbantis negalima ir svajoti“, – rašyta 1915 m.

Tikėta, kad ištrindamas atstumus tarp žmonių telefonas sumažins ir tarp jų kylančių nesusipratimų skaičių, gal net padės išvengti karo. „Kada nors mes pristatysime pasaulinę telefonų sistemą, kuri įpareigos visus žmones naudoti bendrą kalbą arba bent turėti bendrą kalbų supratimą. Tai leis žmonijai visame pasaulyje tapti viena brolija“, – rašė „AT&T“ inžinierius Johnas J. Carty 1907 m.

Tokios utopines svajas galima laikyti pernelyg optimistiškomis, tačiau didžiausių pesimistų pranašystės taip pat neišsipildė. Ilgainiui etiketo ekspertė Emily Post patvirtino, kad žodis „labas“ puikiausiai tinka pasisveikinti telefoninio pokalbio metu, o galiausiai pripažino ir tai, kad susitarti dėl vakarienės telefonu nėra jau taip nemandagu.

Telefoniniai skambučiai – atgyvena

Šiandien telefoniniai skambučiai jau kelia kiek kitokias konotacijas. Jie laikomi atgyvena bei jautrių, nostalgiją praėjusiam amžiui jaučiančių žmonių komunikacijos priemone. Kai pradžioje straipsnio straipsnio paminėta žurnalistė Jenna Birch pradėjo susitikinėti su vaikinu, norėjusiu jai nuolat paskambinti, ji tokį pageidavimą laikė šiltu ir žaviu, tačiau jos draugai į tai žvelgė su šypsena: esą toks elgesys yra keistas, juk telefono skambučiai dabar laikomi seniena.

Akademikai šį pokytį taip pat pastebėjo. „Mano studentai jau nebegalvoja, kad telefonas yra technologija, skirta garsinei komunikacijai. Toks mąstymas – labai retas“, – sakė Ajovos universiteto komunikacijos profesorius Johnas Durhamas Petersas. Ir jis nesvarsto, kad susirašinėjimas atėmė kokybę iš žmonių bendravimo.

Iki 20 a. atliktos studijos liudija, kad iš tiesų telefonas socialinio įsitraukimo nesunaikino: aptikta, kad žmonės aktyviai naudoję telefoną buvo labiau linkę rašyti laiškus nei tie, kurie juo nesinaudojo. Šiuolaikinės apklausos yra parodžiusios, kad daugiausiai susirašinėjantys paaugliai, daugiausia laiko praleidžia su savo draugais.

Panašu, kad bet kokios formos komunikacija atneša dar daugiau komunikacijos. J. Durhamas Petersas tik patvirtina, kad šios komunikacijos negalima laikyti nereikšminga vien tik dėl to, kad komunikuojama tekstinėmis žinutėmis. Nuviliantis yra tik padalinto dėmesio efektas, kuriuo skundžiasi tiek daug S. Turkle anketą užpildžiusių žmonių.

Sociologai tvirtina, kad mes gyvenimą patiriame per savo telefonus, o jų pristatyti dalykai – momentiniai pranešimai – padarė šį prietaisą reikšmingu, tačiau tuo pačiu metu ir erzinančiu. „Žmonės galvoja, kad jie yra išlaisvinti, nes jie gali neštis savo telefoną bet kur, tačiau tuo metu jie yra šio prietaiso vergai“, – tvirtino sociologė Kanados Karltono universiteto profesorė emeritė sociologė Michele Martin.

Komentarai (0)