Mažasis karo didvyris: karvelis, įšgelbėjęs 200 žmonių gyvybes ()
Pirmojo pasaulinio karo metu ryšys tarp mūšio lauko ir štabo neapsiribojo vien tokiomis tiems laikams moderniomis technologijomis kaip radijo bangos ar telefonai. Dar nebuvo išnykę ir paprasčiausi pasiuntinukai bei legendiniai praeities didvyriai – pašto karveliai. Ir ne visuomet sėkmę geriausiai užtikrindavo moderniosios technologijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Štai 1918 metų spalį vykusio Meuse-Argonne mūšio metu, pašto karvelis, vardu Cher Ami („Mielas drauge“), padėjo išgelbėti jau prarastu laikytą batalioną, kuriam vadovavo majoras Charlesas Whittlesey.
Pirmojo puolimo metu batalionas patyrė didelių nuostolių. Prasidėjus antrajam puolimui Ch.Whittlesey vadovavo iš penkių skirtingų dalinių sudarytam jungtiniam batalionui, kuriame buvo 554 vyrai.
Šio puolimo metu palaikyti ryšį su štabu buvo įmanoma tik naudojantis pasiuntinių ar pašto karvelių paslaugomis. Puolimas prasėdėjo 1918 metų spalio 2-osios rytą. Bataliono vyrams pavyko prasiveržti ir užimti gynybines pozicijas, bet jie nežinojo, kad tapo vieninteliu amerikiečių daliniu, kuriam tai pavyko.
Spalio 3 d. rytą priešas pradėjo ataką. Ch.Whittlesey greitai paleido pašto karvelį su naujienomis ir prašymu pasiųsti pastiprinimą. Po kelių valandų dalinys jau buvo apsuptas ir majoras pasiuntė antrąjį karvelį su atnaujintomis žiniomis. Po pietų situacija dramatiškai pablogėjo.
Tuomet vadas pasiuntė trečiąjį karvelį su žinute, kad daliniui beveik baigėsi amunicija, o kareivių liko tik 245. Kitą rytą Ch.Wittlesey pasiuntė dar du karvelius su prašymais pagaliau padėti. Štabas stengėsi, tačiau vokiečiai blokavo visas jų pastangas.
Galiausiai buvo nutarta padėti daliniui užtveriamąja ugnimi. Kareiviams išgirdus saviškių artileriją palengvėjo. Trumpam. Sviediniai krito tiesiai į juos. Majoras parašė žinutę: „Mūsų artilerija šaudo tiesiai į mus. Dėl Dievo meilės, liaukitės!“ ir pririšo ją prie paskutinio karvelio, vardu Cher Ami.
Tačiau paleistas tas atsitūpė ant artimiausio medžio šakos ir ėmė kedenti plunksnas. Apšaudomi kareiviai atsistojo ir ėmė šaukti, mojuoti šalmais ir mėtyti akmenis bei lazdas į paukštį, kad šis skristų vykdytų savo misijos. Tas tik purptelėjo ant kitos šakos.
Vienas kareivis netgi lipo į medį ir purtė šakas, kol galiausiai paukštis nuskrido. Karveliui pakilus, vokiečiai ėmė šaudyti į jį. Cher Ami buvo pamuštas ir krito ant žemės. Praradę viltį amerikiečiai apstulbo, kai pamatė, kad net ir sužeistas karvelis vėl pakilo į orą.
Po pusvalandžio jis pasiekė už 40 kilometrų įsikūrusį štabą. Karveliui nusileidus į palėpę, suskambėdavo pranešantis apie atkeliavusią žinutę signalas. Kuomet pareigūnas atvėrė palėpės duris, jis pamatė kruviną Cher Ami, šokuojantį ant vienos kojos, prie kurios buvo pririšta žinutė. Karvelio koja buvo tiesiog sutraiškyta, jis buvo pašautas į krūtinę, netekęs vienos akies.
Tačiau žinutė buvo perskaityta ir ji išgelbėjo jau prarastu pakrikštytą batalioną. Spalio 7 d. 200 išgyvenusių kareivių buvo išgelbėti. O Cher Ami išgyveno. Veterinarai skubiai atliko operaciją ir išgelbėjo karvelio gyvybę. Vienas kareivis jam netgi išdrožė medinę koją. Sužavėti prancūzai skyrė jam apdovanojimą.
Žiniai apie karvelį pasekus Ameriką jis tapo vienu žymiausių pirmojo pasaulinio karo didvyriu. Cher Ami nugaišo 1919 m. ir šiuo metu jo iškamša saugoma garsiajame „Smithsonian“ instituto muziejuje.
