Italų mafijos narys atskleidė tikrąjį nusikaltėlių gyvenimo skonį (3)
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) pasirodė knyga „Vaikinai iš Prezidento gatvės. Mafijos auklėjimas“. Ją parašė Frankas Dimatteo, buvęs Profaci „šeimos“ klano narys. Ši grupuotė – viena iš stambiausių italų mafijos grupuočių Niujorke. Po išėjimo iš „šeimos“, jis pradėjo savo verslą ir su šeima apsigyveno Brukline.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Išleidęs knygą vyras davė interviu „VICE“ ir papasakojo, kokia buvo septintojo ir aštuntojo dešimtmečių mafija.
– Ką reiškė septintajame dešimtmetyje augti tarp mafijos narių?
– Iš pradžių man nebuvo jokio skirtumo. Aš buvau paprasčiausiai vaikas. Aš nežinojau, kuo užsiima mafija, apie tai nebuvo kalbama ir rašoma tiek, kiek dabar. Bet ilgainiui kai kuriuos dalykus pradedi pastebėti. Kad artimieji ne tokie, kaip kiti. Jie turėjo paslapčių ir rengėsi kitaip.
Kai man buvo 12-13 metų, aš jau žinojau, kas yra kas. Aš pradėjau vairuoti, vežiojau vaikinus į įvairias vietas – restoranus, klubus. Man kai ką pasakojo, kai ko ne. Taip aš po truputį pradėjau suprasti, kas vyksta aplink mane.
Kelis metus aš buvau savo krikštatėvio vairuotoju. Jis dirbo Gallo komandai.
– Kokia tais laikais buvo mafija?
– Tai buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia. Visi buvo užsiėmę – kiekvieną dieną mėgino gauti iš kažkur pinigų. O pinigų nebuvo labai daug. Mes buvome nusikaltėliai. Ir visi buvome skirtingi. Kai kas piktas, kai kas linksmas, kai kas girtas, kai kas apsirūkęs. Tai buvo velniškas cirkas.
– Iki tol mafija buvo kitokia?
– Taip, trečiajame dešimtmetyje viskas buvo kitaip. Tada žmonės tapdavo nusikaltėliais, kad apsisaugotų nuo smurto. O mes nebadavome. Mes tiesiog buvome blogi vaikinai.
Septintame dešimtmetyje atsirado naujų nusikaltimų. Atsirado žolė. Nemanau, kad trečiajame dešimtmetyje vaikinai vaikščiojo apsirūkę. Vėliau pradėta rūkyti tiesiog gatvėse. Jie pasikeitė ir nenorėjo laikytis taisyklių, kurių laikėsi senosios mokyklos gangsteriai.
– Koks buvo Joe Gallo?
– Joe papuolė į kalėjimą kai man buvo penkeri ar šešeri metai. O išėjo tik po dešimties metų. Jis buvo gana baugus vyrukas. Jo akys degė. Jis šypsojosi. Dirbo, bet buvo psichopatas. Su juo nereikėjo juokauti. Bet jeigu būdavai jo pusėje, galima buvo nebijoti.
Pats Joe nieko nebijojo. Jis buvo kaip trečiojo dešimtmečio mafiozai. Manė, kad gali daryti, ką nori ir sakyti, ką nori, kad niekas neišdrįs jo nužudyti. Taip jis ir gyveno. Bet mes žinojome, kad jis klydo. Praėjus metams po išėjimo iš kalėjimo, jį nužudė.
– Kaip Jums pavyko išvengti kalėjimo ir nutraukti santykius su mafija?
– Man pasisekė. Ir man dar labiau pasisekė, kad galėjau išeiti iš mafijos. Aš tiesiog ėmiau ir paprastai išėjau. Niekas nedraudė. „Šeima“ byrėjo. Visi, kas galėjo, išdavinėjo savus policijai. Aš tiesiog išėjau, niekas į tai neatkreipė dėmesio.
– O kokia mafija yra dabar?
– Jie nesupranta, ką daro. Ten daug jaunimo. Daug vaikinų, kurie nieko nesupranta, kadangi kiti arba nužudyti, arba už grotų. Dauguma skundžia ir toliau gyvena.
O šių vaikinų, kurie ateina į mafiją, niekas nieko nemoko. Jie tiesiog prisiskaitė knygų. Jie nesibučiuoja prie žmonių, nes bijo. Jie visko bijo. Tai kažkoks pasityčiojimas. Iš jų visi juokiasi. Albanai juokiasi, rusai juokiasi, įsivaizduoji? Jokios pagarbos.
