Bolševikų revoliucija 1917-ųjų lapkričio 7 dieną prasidėjo kaip dalies Petrogrado darbininkų ir kareivių maištas prieš sutvirtėti nespėjusią Rusijos respubliką. Praėjus šimtui metų, pasaulis vis dar bando atsigauti nuo katastrofiškų Spalio perversmo pasekmių. Nemažai progų buvo iššvaistyta pačioje pradžioje, kai tiek Rusijai vadovavusi Laikinoji vyriausybė, tiek ir vėliau „baltųjų“ pajėgų vadai bei Vakarų šalių interventai pakartotinai neįvertino Vladimiro Lenino šalininkų keliamo pavojaus ir nesuderino savo veiksmų, naujienų portalui Alfa.lt sakė Vilniaus universiteto istorikas Ryšard Gaidis.

Pasak jo, lygiai prieš 100 metų surengtas Žiemos rūmų šturmas nebuvo masinis reiškinys – diktatoriaus Aleksandro Kerenskio vadovaujama Laikinoji vyriausybė buvo nesunkiai nuversta ginkluotų bolševikų pajėgų, tačiau šie iš pradžių kontroliavo tik Petrogradą (dab. Sankt Peterburgas), ir tik kiek vėliau užgrobė senąją šalies sostinę Maskvą.

„Tas įvykis nebuvo tokio masto, kaip Prancūzijos didžioji revoliucija, kuri išprovokavo masinius judėjimus, – sakė dr. R. Gaidis. – Tačiau jei žiūrėsime į to perversmo pasekmes – jos, be abejo, buvo pasaulinės reikšmės.“

Pasak istoriko, A. Kerenskis iš anksto žinojo apie bolševikų rengiamą perversmą – paskutinėmis savaitėmis šie nebesislapstė ir atvirai kalbėjo apie savo ketinimus – tačiau pristigo ryžto susidoroti su pavojingu priešininku. Prieš tai vasarą Laikinajai vyriausybei buvo pavykę užgniaužti dešiniųjų pažiūrų generolo Lauro Kornilovo maištą, tačiau rudenį A. Kerenskis net nepabandė sutelkti sostinėje daugiau jam lojalių karinių dalinių ir taip nusverti bolševikų įtaką įtakingose Petrogrado darbininkų ir kareivių tarybose.

„Jis labai pasitikėjo savo jėgomis, o per vyriausybės posėdžius ne kartą kartojo, kad bolševikai jam nėra dėmesio vertas priešas. Jis tiesiog apsiskaičiavo“, – pasakojo R. Gaidis.

Istorikai jau ne vieną dešimtmetį kalba, ir tai pagrindžia šaltiniais, kad bolševikai ir konkrečiai V. Leninas buvo remiami Vokietijos – carinės Rusijos priešininkės Pirmajame pasauliniame kare – valdžios. 1917-ųjų Vasario revoliucija nuvertė carą Nikolajų II ir atvedė į valdžią A. Kerenskį, tačiau šis nesutiko pasitraukti iš karo Rusijai nepalankiomis sąlygomis, praradus daug teritorijos. Būtent tada atėjo eilė V. Leninui. Vos spėjęs sutelkti rankose daugiau valdžios, jis 1918 metų kovą Bresto sutartimi atsisakė didžiulių plotų: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, didelės Baltarusijos ir Ukrainos dalies.

Suomija, Lietuva ir Estija tuo metu jau buvo spėjusios paskelbti nepriklausomybę. Tą patį skelbė ir Ukrainos Centrinė Rada, vėliau neatlaikiusi bolševikų, anarchistų ir kitų konkuruojančių grupuočių spaudimo.

„Bolševikai formaliai skelbė, kad visos tautos turi teisę apsispręsti. Aišku, tai buvo strateginis Lenino ir jo bendražygių žingsnis, kuris faktiškai nieko nereiškė. Tai buvo deklaracija, panaši į deklaraciją dėl žemės išdalinimo, – teigė R. Gaidis. – Bolševikai žinojo, kad jie ketina organizuoti pirmiausiai europinio, o vėliau ir pasaulinio masto revoliuciją. Ir tų teritorijų likimas jų vizijose jau buvo nuspręstas.“

Lietuvą, kaip ir kitas regione tuo metu besikūrusias nepriklausomas valstybes, kurį laiką saugojo Vokietijos karinė galia ir bolševikų silpnumas. Per tą laiką spėta šiek tiek pasiruošti, o jau 1919 metų vasarį į kovas su puolančiais bolševikais stojo ir Lietuvos kariuomenė.

Pasak R. Gaidžio, nereikėtų manyti, kad prieš „raudonuosius“ bolševikus kovoję „baltųjų“ pajėgų vadai sėkmės atveju būtų lengvai pripažinę Baltijos šalių nepriklausomybę. „Neatmesčiau tokios galimybės, kad jie būtų bandę <...> mėginti tame regione atkurti bent jau politinę įtaką, – sakė istorikas. – Laikinas bendradarbiavimas tuo metu buvo įmanomas, nes buvo tokia situacija. Tiems patiems lenkams buvo šansas suvienyti jėgas prieš bolševikus, ar netgi galbūt juos sutriuškinti išvien su „baltųjų“ generolo Antono Denikino pajėgomis, tačiau kai su juo derėtis nuvyko lenkų atstovai, A. Denikinas jiems aiškiai pasakė, kad ne itin palankiai žiūri į Lenkijos nepriklausomybę.“

Kaip vieną iš bolševikų pergalės Rusijos pilietiniame kare priežasčių R. Gaidis mini nesuderintus rytuose, pietuose ir šiaurėje veikusių „baltųjų“ pajėgų veiksmus. Kitas dalykas, kad bolševikai pradžioje užėmė centrinę šalies dalį aplink Maskvą, kur buvo daugelis pagrindinių pramonės įmonių, ir galėjo remtis šios teritorijos ištekliais. Galiausiai, „raudonieji“ buvo tiesiog geriau organizuoti, rėmėsi pogrindžio veiklos patirtimi ir sėkmingai išnaudojo terorą bei ideologinę propagandą.

Kalbėdamas apie nesėkmingą Vakarų šalių ir Japonijos intervenciją, nepakeitusią milijonų gyvybių pareikalavusio Rusijos pilietinio karo baigties, R. Gaidis pabrėžė, kad jos stipresnės greičiausiai ir negalėjo būti, nes Pirmasis pasaulinis karas jau ėjo į pabaigą, o „visos valstybės išeikvojusios savo finansines ir karines jėgas“ ir stokojo ryžto. Nepadėjo ir revoliucingai nusiteikusių Vakarų šalių darbininkų mėginimai uostuose trikdyti intervencinės kariuomenės aprūpinimą, kaip ir vyriausybėms tekęs politinis spaudimas nesikišti. 

„Be to, tuo metu niekas negalėjo prognozuoti, į ką pavirs bolševikų kuriama valstybė, kad tai bus baisi, teroru besiremianti, totalitarinė sistema“, – sakė istorikas.

R. Gaidis nesutinka su kartais pasitaikančiais bandymais aiškiai skirti V. Leniną nuo jo įpėdinio Josifo Stalino: „Tai yra mitas. Leninas ne tiek mažai ir atsiliko, kalbant apie jėgos, teroro naudojimą. Pati bolševikų kuriama sistema sąlygojo stalinizmo atsiradimą. Aišku, Stalino iškilimą lėmė ir kitos aplinkybės, ne tik jo paties veiksmai. Tačiau nuo pradžių buvo kuriama nusikaltėliška politinė sistema – dėl to jokių abejonių nėra.“

Pasak istoriko, katastrofiški bolševikų revoliucijos sukrėtimai iki šių dienų lemia Rusijos politiką: „Galima sakyti, kad per šitą laikotarpį pasikeitė rusų tautos mentalitetas. Sovietinė sistema tą mentalitetą ardė iš visų pusių. Kol susikurs (arba nesusikurs) įprastas demokratinis, laisvas mąstymas pačioje Rusijoje, matyt, nieko kito mes ten ir nematysime.“

Komentarai (3)