Nuo 2012 metų liepos pasaulis su siaubu stebi, kaip kadaise gražus ir gyvas Alepo miestas virto nuolatiniu mūšio lauku.

Pranešama, kad Alepe ir visoje likusioje Sirijoje per pilietinį karą žuvo maždaug 300 tūkstančių žmonių. Per JAV vadovaujamą karą Irake 2003-2011 metais, vieno tyrimo duomenimis, gyvybių neteko 405 tūkstančiai irakiečių. Nuo 2001 iki 2015 metų dar 91 991 žmogus žuvo Afganistane. Taigi, bendrai visose trijose šalyse per penkiolikos metų laikotarpį – 796 991 žmogus.

Kad ir kaip glumintų šis aukų skaičius, jis nublanksta prieš žmogiškuosius nuostolius per pačią barbariškiausią miesto kovą – Stalingrado mūšį, per kurį galvas padėjo nesuvokiamas skaičius žmonių. Manoma, kad per šešis mėnesius trukusias kautynes gyvybių neteko 1,9 milijono vokiečių ir sovietų karių bei civilių, nationalinterest.org rašo Danielis L. Davisas.

1941 metų birželį Adolfas Hitleris nurodė netikėtai įsiveržti į Sovietų Sąjungą ir didžiąją dalį kitų metų Vokietijos kariuomenė triuškino sovietų pajėgas, užimdama tūkstančius jų šalies kvadratinių kilometrų. 1942 metų rugpjūčio mėnesį Vokietijos kariuomenė prasiveržė iki Volgos upės, esančios netoli Sovietų Sąjungos pramonės širdies. Užėmimo atveju naciai būtų galėję atkirsti Volgą ir potencialiai palaužti Maskvos gebėjimą tęsti kovą. Viskas, ką jiems reikėjo padaryti, tai užimti dar vieną miestą – Stalingradą.

Iki karo Staliningrade gyveno 400 tūkstančių žmonių. Tai buvo pagrindinis upių uostas, taip pat kelių karinių ir civilinių pramonės šakų lopšys. Kadangi miestas buvo pavadintas Sovietų Sąjungos lyderio Josifo Stalino vardu, A. Hitleris buvo ypač suinteresuotas užimti Stalingradą – tai būtų buvęs tarsi asmeninis smūgis sovietų lyderiui. Taip pat ir J. Stalinui buvo nemažiau svarbu atremti priešą ir neleisti A. Hitleriui užimti jo vardu pavadinto miesto.

Nors Stalingradas buvo labai svarbus karine prasme, tačiau abiejų šalių lyderiams psichologinė svarba iškėlė šį miestą turbūt aukščiau už pačią Maskvą. Kaina, kurią abi kariuomenės buvo pasirengusios sumokėti, pranoko karinę naudą ir perėjo į manijos kategoriją.

Iš pradžių vokiečiai darė pakankamą ir greitą pažangą, užkariaudami miestą. Naciai puolė miestą ir jo gynėjus bombarduodami iš dangaus, tankais, artilerija, minosvaidžiais ir kitais sunkiaisiais ginklais. 1942 metų rugsėjo pradžioje vokiečiai vis dar ėjo pirmyn, tačiau žingsniai darėsi vis lėtesni. Dėl nežmoniško bombardavimo miestas ir jo pastatai virto milžiniška griuvėsių krūva. Rusai ėmėsi gynybinės taktikos, kuri pasiteisino sugriautuose pastatuose. Ironiška, bet griuvėsiai tapo jų pranašumu.

Nepaisant to, negailestingas vokiečių puolimas iki lapkričio sovietus nustūmė beveik iki Volgos upės. Abi pusės tuo metu buvo netekusios šimtų tūkstančių žmonių, o kautynių barbariškumas abipus fronto linijos pranoko visas žmogiško elgesio ribas. Gėris ir blogis, moralė ir garbė nustojo egzistavę. Mūšis tikra to žodžio prasme virto gyvuliška kova siekiant išgyventi.

2001 metų Holivudo filmas „Priešas už vartų“ („Enemy at the Gates“) pavaizdavo dvikovą tarp Vokietijos ir Rusijos snaiperių. Snaiperiai tapo didžiausią siaubą keliančiais priešais abiejose pusėse. Dėl jų gebėjimo paleisti šūvius iš didelio nuotolio kariai niekada nesijautė saugūs ir dažnai būdavo nukaunami tose vietose, kuriose manė esą saugūs.

Rusų snaiperis Anatolijus Čechovas apie pirmą kartą, kai atėmė žmogaus gyvybę, pasakojo: „Jaučiausi siaubingai. Aš nužudžiau žmogų.“ Tačiau laikas ir žinojimas, kaip vokiečių pajėgos žudo jo tėvynainius, viską keitė. A. Čechovas mūšio metu kalbėjo: „Pradėjau negailestingai juos pyškinti. Tapau barbaru, žudžiau juos. Aš nekenčiau jų.“

Kad galėtume pažvelgti į pragarą, kuriuo buvo tapęs Stalingrado mūšis, štai kelios istorijos iš abiejų pusių perspektyvos.

Michaelo K. Joneso knygoje „Stalingrad: How the Red Army Survived the German Onslaught“ (angl. Stalingradas: kaip Raudonoji armija ištvėrė vokiečių puolimą) detaliai pasakojama, kad 1942 metų rugsėjo 14 dieną vokiečiai praktiškai prasiveržė per visą miestą iki Volgos, iki jų tikslo buvo nelikę net dviejų šimtų metrų.

Rusai buvo ties pralaimėjimo riba. Kadangi Vokietijos oro pajėgos turėjo pranašumą danguje, bet koks pastiprinimas ar atsargų papildymas Volga dienos metu bemaž prilygo savižudybei. Bet kadangi sovietų Tryliktosios gvardijos divizijos vadas manė, kad rusų gynėjai netoli upės pakraščio iki saulėlydžio neatsilaikys, jis nurodė savo divizijai kirsti upę bet kokiu atveju, nes mūšis ir galbūt karas pakibo ant plauko.

Generolas Aleksandras Rodimcevas atvedė savo pajėgas ant baržų ir ėmė plaukti per upę. Pasak liudininkų pasakojimų, į generolo laivą bomba pataikė dar prieš pasiekiant tolimesnį krantą, beveik visi jame buvusieji žuvo, tačiau pats vadas stebuklingai liko gyvas. Deja, daugumos jo vyrų tokia sėkmė nelydėjo. Keli liudininkai apibūdino šią sceną.

Vienas iš nedaugelio sovietų gynėjų, vis dar besilaikiusių Stalingrado upės pusėje, Albertas Burkovskis apie Tryliktosios gvardijos divizijos pajėgas pasakojo: „Mes gulėjome ant žemės. Viskas degė. Laivus bombardavo ir apšaudė artilerijos sviediniais. Mačiau didelę baržą – pilną karių, su dideliais apsiaustais, granatomis, amunicija ir kulkosvaidžiais – jie nuskendo priešais mano akis.“

Kitas gynėjas, Ivanas Šilajevas, pasakojo apie panašią siaubo sceną: „Buvo ugnies kamuolys, keltą apgaubė tamsūs dūmai, pasigirdo sprogimas, ir iškart po to – išsitęsęs klyksmas… Laivas manevravo, tada viršutiniuose deniuose išsiveržė ugnis; sprogimo galia supurtė Volgą. Tada viskas baigėsi – išsisklaidė dūmai – nebebuvo nieko, tik bangos toje vietoje, kur buvo keltas. Vaizdas stingdė kraują.“

Kaip pažymėjo M. K. Jonesas, Raudonosios armijos kariams nebūtų pavykę apsiginti. „Vokiečiai užėmė upės krantinę ir šaudė, siekdami sulaikyti artėjančius rusus, – rašė autorius. – Neatrodė, kad jiems galėtų pavykti, bet jiems pavyko. Nuožmiose kautynėse A. Rodimcevo kariai susigrąžino iš vokiečių pastatą ir užkirto kelią upės kirtimui.“

Vaizdas iš vokiečių pusės buvo dar siaubingesnis.

Interviu WW2History.com gyvas likęs vokiečių karys Helmutas Walzas pasakojo dehumanizuojantį poveikį, kurį jis patyrė kaudamasis Stalingrade. H. Walzas puolė vieną rusų kontroliuojamą pastatą, kai akis į akį susidūrė su priešo kariu. Jis prisimena pakėlęs ginklą šūviui, tačiau „staiga priešais akis išvydau nedideles žvaigždutes. Pažiūrėjau į dešinę, kaire ranka užsidengiau veidą, kraujas tekėjo čiurkšle, iš mano burnos išbyrėjo dantys.“

Jis pagalvojo: „Dabar jau viskas“. Ir laukė, kada rusų karys jį pribaigs. Tačiau tada jam į pagalbą atėjo vienas jo draugas ir „sugurino į mane šovusio ruso galvą. Jis sugurino jo galvą nepaisant jo dėvėto plieninio šalmo, tiesiai į veido vidurį. Tai sukėlė tokį triuškinantį garsą, kad aš jį vis dar girdžiu ir šiandien.“

Tačiau tai dar nebuvo tos dienos siaubų pabaiga. Kol jo draugas tvarstė H. Walzo žaizdas, šis pažvelgė viršun ir bandė įspėti bičiulį, kad už jo yra dar vienas rusų karys. Tačiau jau buvo per vėlu. Nuaidėjo šūviai ir jo draugo šalmas „nuskriejo oru, o aš tada pažvelgiau į jį ir pamačiau, kaip jam buvo peršauta galva ir kaip ji suskilo. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau smegenis. Kairėje ir dešinėje pusėje buvo smegenų dalys, o per vidurį – vanduo. Ne kraujas, o vanduo. Jis žvelgė į mane, stovėdamas su savo žaizda“.

Šios scenos šešis mėnesius trukusiame Stalingrado mūšyje pasikartojo tūkstančius kartų.

Į atsargą išėjęs JAV kariuomenės pulkininkas Danielis D. Davisas, kelis kartus vykęs į misijas Afganistane, kalba: „Per savo dvidešimt vienerius metus trukusią karinę karjerą koviausi intensyviuose mūšiuose, taip pat dalyvavau operacijose prieš priešą. Tačiau be išsisukinėjimo pripažįstu, kad negaliu suvokti, negaliu išties net įsivaizduoti, koks pragaras virė Stalingrade. Baugu net pagalvoti, kokie negailestingi ir žiaurūs gali tapti savo žmogiškumo netekę vyrai“.

Stalingrado mūšio skerdynės galiausiai baigėsi 1943 metų vasarį, kai vokiečių generolas Friedrichas Paulusas su likusiais 90 tūkstančių savo karių pasidavė sovietų pajėgoms. Kai Raudonoji armija prie Volgos sustabdė nacius, kitus dvejus metus jie nenuilstamai stūmė vokiečius atgal, kol galiausiai buvo pasiekta kulminacija: sugriautas Berlynas, nusižudė A. Hitleris ir baigėsi karas.

Iš 90 tūkstančių į sovietų nelaisvę paimtų vokiečių karių savo tėvynę išvydo mažiau nei šeši tūkstančiai ir tai nutiko ne anksčiau kaip šeštojo dešimtmečio viduryje. Kad ir kokiais blogais ir nežmoniškais mums atrodo pastaruosius penkerius metus vykstantys karai Artimuosiuose Rytuose – o jie buvo siaubingi, ypač į juos patekusiems vargingiems civiliams – tai tėra praeities karų šešėlis. Tegul tie šešėliai niekada nebegrįžta, apibendrina straipsnio autorius.