Neįtikėtina, kokių karo mašinų turėjo sovietai Antrajame pasauliniame kare: įspūdingas skraidantis tankas ir kuo baigėsi jo istorija (2)
Be daugiau mažiau mums žinomų tankų, Antrajame pasauliniame kare buvo sukurta ir daugybę prototipinių kovos mašinų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasirodo Raudonoji Armija turėjo tikrą skraidantį tanką, kuris dar kartais vadinamas „Krylja tanku“.
Gabus inžinierius Olegas Antonovas sugalvojo suteikti tankui sparnus, o tam kuo puikiausiai pasitarnavo lengvasis tankas T-60 (sukurtas 1941 metais).
Pasirinkimą lėmė tai, kad jis riedėdavo iki 45 km/h greičiu, įveikdavo 29 laipsnių įkalnes, 1,7 metro pločio griovius ir 65 centimetrų aukščio sieneles.
O. Antonovas pats pasiūlė sukurti supaprastintą vienkartinį tempiamą sklandytuvą, kurio fiuzeliažu būtų tankas T-60, o jo važiuoklė tarnautų, kaip kilimo-tūpimo įrenginys.
Pradžioje šis įrengimas buvo skirtas lengvųjų tankų perkėlimui desantiniu būdu į priešo užnugarį. Vėliau planuota, kad jais bus aprūpinti ir stambūs partizanų junginiai.
Visgi, kad visas šis sklandytuvas-tankas pakiltų į orą, buvo numatyta, kad iki paskirties punkto jį turėjo tempti tuo metu vienas iš geriausių keturmotorių bombonešių TB-3 arba dvimotoris DB-3F. Atsijungęs nuo bombonešio nešėjo, šis „skraidantis tankas“ turėjo nutūpti į riboto dydžio aikštelę ir nusimetęs sparnus bei uodegą ir iš karto stoti į mūšį su priešo pajėgomis.
Užsidegęs savo idėją ir gavęs palaiminimą iš aukščiausios valdžios, Olegas Antpnovas ėmėsi darbo ir per dvi savaites sugebėjo paruošti projektą. 1942 metų vasarą Tiumenės sklandytuvų gamykloje buvo padarytas ir pirmasis egzempliorius, kuris pavadintas „KT“ („Krylja tanka“). Taip pat žymėtas indeksais A-T, AT-1 arba sklandytuvas A-40. Šis neįprastas aparatas turėjo 18 metrų mosto biplaninės schemos sparnus ir dviejų balkių uodegą. Tad bendroje sumoje sklandytuvo ilgis buvo 12,06 metrų.
Į tanko mechaniko vairuotojo vietą buvo nutiesti valdymo trosai, o pagerinti matymui buvo sumontuoti šoniniai bei galiniai veidrodžiais. Pati mašina buvo maksimaliai palengvinta (iki 5800 kg), kaip, pavyzdžiui, nuimta ginkluotė, kovinis komplektas, lempos, sparnai ir nupilti beveik visi degalai. Tad bendroje sumoje tanko-skraidyklės skrydžio masė buvo tik 7804 kg.
Buvo atlikti keli šios mašinos bandymai, iš pradžių pakylant vos keletą metrų ir pirmiausia tikrinant ar tanko ašis gali atlaikyti pakilimui reikalingą 116 km/val greitį (įprastinis šio tanko greitis ant žemės 45 km/val), toliau aptakumą bei valdymo sistemas.
1942 m. rugpjūčio 7 d. įvykusio ilgesnio skridimo metu, tanką pilotavo žinomas sklandytuvų pilotas-bandytojas Sergejus Anochinas. Tupolev TB-3 bombonešiui su keturiais sustiprintais 970 AG varikliais pavyko pakelti tanką-sklandytuvą nuo žemės, bet jo oro pasipriešinimas buvo per didelis. Lėktuvo varikliai greitai perkaito ir gelbėjantis nuo katastrofos, tanką teko atkabinti pakilus vos 40 metrų. Pilotui pavyko jį nutupdyti greta buvusiame lauke kur jis, kaip planuota, atskyrė sparnus ir tanku parvažiavo į bazę.
Ir nors bandymu galima laikyti sėkmingu, bet buvo aišku jog tempiantis lėktuvas yra nepakankamai galingas, tačiau galingesnis tuo metu buvo tik Pe-8, kurių iš viso turėta tik 80 (tiesa, skaičiai skirtinguose šaltiniuose skiriasi), o jie buvo reikalingi svarbesnioms fronto užduotims, bombardavimui. Nesant pakankamai galingo lėktuvo, tolesnius bandymus teko nutraukti.
