Pirmajame pasauliniame kare žuvo apie 17 milijonų žmonių. Ispaniškasis gripas, pratrūkęs 1918 sausį ir siautėjęs visame pasaulyje iki 1920-ųjų, nusinešė nuo 25 iki 50 milijonų gyvybių, kai kurie šaltiniai nurodo net 100 milijonų.

Gripo pandemiją lydėjo gandai ir suokalbio teorijos, vyriausybė ir spauda mėgino epidemijos mastą nuslėpti nuo gyventojų, sutrikę medikai griebėsi keisčiausių gydymo metodų.

Reikia tik įsivaizduoti: ispaniškuoju gripu buvo užsikrėtę apie 500 milijonų žmonių, kas anuomet reiškė kas trečią planetos gyventoją. Beje, pandemijos pavadinimas klaidina, nes mirtino gripo kilimo vieta – Jungtinės Valstijos, Kanzasas. Ten, Haskelo apskrityje, gydytojas Loringas Mineris 1918 metų sausį ir vasarį iš mirties nagų mėgino išplėšti pacientus su neįprastai sunkiais gripo simptomais: klastinga liga vieną po kito guldė jaunus, stiprius fermerius.

Apie pavojingą gripą L. Mineris informavo Amerikos sveikatos tarnybą (Public Health Service), tačiau į perspėjimus numota ranka. Po to, kai vasario gale trys Haskelo vyrukai buvo paimti į armiją, gripas pratrūko karinio mokymo stovykloje Funstone. Iš Funstono kareiviai buvo nusiųsti į kitas karines stovyklas, o iš jų – į Europą. Taip prasidėjo pergalingas gripo viruso žygis per pasaulį.

„Vyrai, kurių profesija buvo žudyti, darys tai kur kas sėkmingiau, nei galėjo nutuokti“, – rašo Johnas Barry knygoje „The great Influenza“ („Didysis gripas“).

Nes šis gripas neaplenkė nė vieno žemyno, pasiekė atokiausius kampelius, išplisdamas net iki Arktikos ir nuošalių Ramiojo vandenyno salų. Pirmoji gripo banga 1918 metų pavasarį buvo labai užkrečiama, tačiau ne tokia pavojinga. O štai antroji, kilusi tų pačių metų rudenį, per keletą mėnesių nusinešė panašų skaičių gyvybių, kaip 1348 metais Europoje siautėjęs maras.

Kaip gripas tapo „ispaniškuoju“

Istorikams pavyko rekonstruoti pergalingą gripo viruso žygį per pasaulį. 1918 metų balandžio viduryje gripas su JAV kariuomene pasiekė Prancūziją, o iš ten, veikiausiai per Prancūzijos karo pramonėje dirbusius ispanus – ir Iberijos (Pirėnų) pusiasalį. Gegužės 22 d. Madrido dienraštis „El Sol“ paskelbė apie žmones masiškai guldančią paslaptingą ligą. Ja susirgęs buvo ir anuometinis Ispanijos karalius Alfonsas XIII.

Tad gripas „ispaniškuoju“ tapo tik dėl to, jog Europos visuomenė apie jį pirmąkart sužinojo per Ispaniją – Pirmajame pasauliniame kare neutralią ir dėl to cenzūros mažiau varžomą. Kitose Europos didžiosiose valstybėse karo metais vengta neigiamų žinių, baiminantis, kad jos nesukeltų panikos, nepakenktų gyventojų ir kareivių ištvermei bei kovinei moralei. Vokietijos laikraščių puslapiai pilni karo, o apie gripą beveik neužsimenama, – pastebi istorikas Eckardas Michelsas.

Į karą įsivėlusių šalių vyriausybėms pirmiausia rūpėjo karinė sėkmė, o ne kaip užkirsti kelią pandemijai. Beje, ir ligos pavojingumas nebuvo deramai įvertintas. Gripas įsisiautėjo ir Vakarų fronte, netrukus susirgusių kareivių skaičius buvo didesnis nei sužeistųjų, kasdieniai pranešimai apie naujus karių susirgimus varė vadus į neviltį. Antai, 1918 metų gegužę sirgo 10 tūkst. britų jūrų laivyno karių, taip kad laivai buvo priversti likti uostuose.

Per iš fronto atostogų grįžusius karius, per sužeistuosius ir belaisvių tranportą ligos užkratas pasiekė vis daugiau civilių gyventojų, gripo banga nesulaikomai ritosi iš vakarų į rytus, – rašo E. Michelsas. „Per Europą keliauja šiurpi šmėkla, – 1918 m. rugpjūčio gale skelbia laikraštis „Rheinische Zeitung“. – Tūkstančius žmonių užpuolė ispaniškasis gripas. Ištisos gyvenvietės karščiuodamos guli lovose ir visur, kur tik susiburia žmonės, aplink šmirinėja žalia šmėkla, pūsdama į juos miliardus bacilų.“

Ligoniai prigerdavo savo pačių kraujyje

Rudeniop gripo virusas mutavo ir tapo kur kas agresyvesnis, jo simptomai – sunkesni. Kai kurie ligoniai mirdavo vos po keliolikos valandų nuo ligos pradžios. Ką šia ūmia forma susirgusieji patirdavo, atskleidžia JAV armijos gydytojų užrašai.

Ligoniai ima kliedėti, juos plėšyte plėšo sąnarių skausmai, purto kosulio priepuoliai. Kraujas teka jiems iš nosies, burnos, sunkiasi iš ausų, akių, odos. Plaučiai neaprūpinami pakankamu kiekiu deguonies, dėl ko prasideda cianozė – oda ima dažytis tamsia spalva. Matydami ant odos juodas dėmes, žmonės galvoja: grįžo maras, – dokumentuoja JAV karo gydytojai.

Padarę gripo aukų skrodimus, gydytojai rasdavo visiškai suardytus, krauju ir skysčiais persunktus plaučius, – aukos tiesiog prigerdavo savo kūno skysčiuose, susikaupusiuose plaučiuose.

Ne vienas gydytojas abejojo: negi gripas galėtų būti toks smarkus? Ir diagnozuodavo cholerą, šiltinę, dizenteriją. Ligoniams jie patardavo daryti karštas vonias, išrašydavo jiems vaistų nuo sifilio, nuleisdavo kraują, siūlė skalauti gerklę vandenilio peroksidu, leido skruzdžių rūgštį, mėgino gydyti kamparo aliejumi ir visokiais metalo tirpalais, skyrė didžiules, pusės saujos aspirino tablečių dozes.

Gydytojus stebino ir tai, kad gripas šįkart pakirsdavo ne vaikus ir senius, o žmones pačiame jėgų žydėjime tarp 20 ir 40 metų. Ispaniškąjį gripą tyrinėjusi amerikiečių ir japonų mokslininkų komanda 2007 metais paskelbė spėjimą, kad gripo virusas sukeldavo perdėtą imuniteto reakciją, taip kad imuninė sistema imdavo pulti patį organizmą ir suardydavo plaučių audinį. Tai tyrinėtojams pavyko nustatyti, 1918 metų virusu užkrėtus žmogbeždžiones. Vadinasi, stiprus jaunų žmonių imunitetas ispaniškojo gripo atveju jiems ne padėjo, o pakenkė.

Slaptas vokiečių ginklas – aspirinas

Tačiau anuomet apie gripo virusą dar nieko konkretaus nežinota, jo buvimas moksliškai įrodytas tik 1933 metais. Tad apie ligos kilmę tik spėliota. Pavojinga liga su šiurpiais simptomais kurstė žmonių vaizduotę, gimdė sąmokslo teorijas ir gandus.

Puiki terpė gandams rastis bei plisti buvo ir ta aplinkybė, jog gripo pandemija kilo karo metais.

Spartų gripo plitimą mėginta sieti su karu. Vienas iš gandų skelbė: vokiečiai griebėsi biologinio karo ir užnuodijo ispaniškų konservų skardines. Amerikoje ypač populiari buvo versija, pagal kurią vokiečių farmacijos koncernas „Bayer“ užkrėtė aspirino tabletes, ir dabar liga plinta būtent per jas.

Vakarų Europoje, o ir Pietų Afrikoje būta įtarimų, jog liga susijusi su vokiečių Vakarų fronte panaudotomis nuodingomis dujomis. Prancūzų spauda spėliojo, kad infekcija šalį galėjo pasiekti vokiečių povandeniniais laivais arba užkratą platino karo belaisvius.

Vokiečių kariuomenėje gripas irgi siautėjo, tačiau panašių suokalbio teorijų apie gripą, kaip priešų naudojamą karo ginklą, čia nebūta, – nurodo istorikas E. Michelsas. Nors keisčiausių gandų apie mįslingą ligą bei jos kilmę netrūko ir čia, ir ne tik kareivių apkasuose, bet ir tarp jaunesnių, mažiau prityrusių kariuomenės gydytojų. Manyta, kad gripu susergama ilgai būnant drėgnuose apkasuose, dėl to liga vadinta „pelkių karštine“. Kareiviai ligos priežastimi be kita ko laikė prastą maistą ar seksualinį susilaikymą.

1918 metų rudenį „nervinga baimė“ buvo jaučiama visuose gyventojų sluoksniuose, kas kėlė susirūpinimą ir kaizerinės Vokietijos sveikatos tarnybai, tad kreiptasi į spaudą, reikalaujant skandalingais pranešimais apie epidemiją neaudrinti ir taip jau įsibaiminusių gyventojų. Spauda privalanti nuraminti gyventojus, kad čia yra tik paprasta gripo epidemija, o ne plaučių maras.

Juodoji mirtis iš arti

Gyventojų įsiaudrinimo laipsnį rodo kad ir rašytojo Stefano Zweigo įrašas dienoraštyje, darytas Ciuriche 1918 metų spalio viduryje: „Mieste gripas pasiekė siaubingą mastą. Pasaulinė epidemija, su kuria lyginant maras Florencijoje ar panašios kronikų istorijos tėra vaikų žaidimas. Ji kasdien praryja nuo 20 tūkst. iki 40 tūkst. žmonių.“

S. Zweigas liko gyvas. Kitaip, nei, tarkime, garsus prancūzų poetas ir rašytojas Guillaume‘as Apollinaire‘as, kurį ispaniškasis gripas pakirto 38-erių tesulaukusį. „Apollinaire‘as gulėjo ant nugaros, [...] jis buvo visiškai juodas“, – paskutinį apsilankymą pas savo bičiulį prisimena rašytojas Blaise‘as Cendrarsas.

Juodosios mirties negailestingumą atskleidžia tragiškas jauno austrų dailininko Egono Schiele‘s ir jo žmonos likimas. 1918 metų spalį virusas pasiekė Vieną, kur gyveno sparčiai garsėjantis ekspresionistas, 28-erių metų E. Schiele su kūdikio besilaukiančia žmona Editha. Jaunas vyras kaip įmanydamas saugojo savo žmoną ir netrukus gimsiantį kūdikį, vengė be reikalo palikti namus, vengė kontaktų su kitais.

„Jis veltui stengėsi apsaugoti savo brangiausią turtą nuo pražūtimi nėščios epidemijos“, – rašė meno kritikas, dailininko rėmėjas Arthuras Rössleris. Kai temperatūra žmonai Edithai vis labiau kilo ir jai ėmė trūkti oro, E. Schiele kreidele nupiešė mirštančiosios portretą. Tai buvo paskutinis jo piešinys. Vos palaidojęs žmoną su kūdikiu, jis pats atgulė, krečiamas šalčio. Spalio 31 dieną, vos trims dienoms nuo žmonos ir kūdikio mirties praėjus, ispaniškasis gripas nusinešė ir jauną dailininką.

„Karas baigėsi, o aš turiu išeiti“, – buvę paskutiniai jo žodžiai.

Dabar ispaniškojo gripo istoriją tyrinėjantys mokslininkai stebisi, kodėl, nežiūrint didžiulio aukų – daugiausia jaunų žmonių – skaičiaus, ši pandemija nėra giliai įsirėžusi į kolektyvinę žmonijos atmintį.

Vieną iš galimų atsakymų pateikia 1919 metų kovo 2 dienos šveicarų dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“: „Ir kas mus šiandien stebina, tai beprecedentinis abejingumas, su kuriuo žmonija priėmė epidemiją. Tiesiog pasaulis apsiprato su masine mirtimi. Laikais, kai siaubinga karo mašina kasdien traiško tūkstančius žmonių, natūrali mirtis nebėra jokia sensacija.“

Komentarai (2)