Mokslininkas teigia, kad dėl daugybės Romos imperatorių nužudymų buvo kalti orai ()
Skamba kaip kalambūras, bet senovės Roma imperatoriams nebuvo itin saugi vieta. Per daugiau pusę tūkstantmečio iš 82 valdžiusių imperatorių apie penktadalis mirė ne sava mirtimi. Ir pasak vieno neseno tyrimo, dėl to kaltinti reikėtų lietų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
O ryšys yra toks: kai lietaus buvo mažai, Romos imperijos kariai priklausė nuo javų, kaip sako tyrimo vadovas iš Brocko universiteto (Kanada), ekonomikos profesorius Cornelius Christianas. Todėl lietaus trūkumas mažino paramą imperatoriui.
C.Chrsitianas, ekonomikos istorikas, šį atradimą padarė tirdamas senovinius klimato duomenis, 2011 m. paskelbtus žurnale „Science“. Šiame tyrime buvo nagrinėjamos suakmenėjusios nuo Prancūzijos iki Vokietijos augusių medžių rievės, ir pagal tai buvo apskaičiuota, kiek milimetrų lietaus iškrisdavo kiekvieną pavasarį paskutiniuosius 2500 metų. Ši sritis kada buvo Romos imperijos pasienis, ir čia buvo dislokuotos karinės pajėgos.
O tada C.Christianas išsitraukė karinių sukilimų ir pasikėsinimų į imperatorius duomenis. „Teliko tik sugretinti šias skirtingas informacijas“, – teigia mokslininkas. Jis sustatė skaičius į formulę ir apskaičiavo, kad „mažesnis lietaus kiekis prognozuoja didesnę pasikėsinimų tikimybę, nes mažesnis lietaus kiekis lemia mažiau maisto“.
Lietaus svarba
Pavyzdžiui, imperatorius Aulas Vitelijus Germanikas. Jis buvo nužudytas 69 mūsų eros metais – tais metais, kai Romos pasienyje buvo mažai lietaus.
„Vitelijus buvo kariuomenės pripažintas imperatorius, – sako C.Christianas. – Deja, tais metais lietaus iškrito mažai, kariai sukilo ir galiausiai Romoje jis buvo nužudytas“.
Bet žinoma, žmogžudystę galėdavo lemti ir daugiau faktorių. Pavyzdžiui, imperatorius Komodas 192 m. buvo nužudytas iš dalies dėl to, kad kariams įgriso jo veiksmai virš įstatymų – tame tarpe ir gladiatorių vertimas pralaimėti prieš jį Koliziejuje.
„Mes nebandome sakyti, kad lietaus trūkumas buvo vienintelės žmogžudystės priežastys. Tai tiesiog vienas iš kelių kintamųjų, kurie galėdavo privesti prie pasikėsinimo į imperatorių“, – teigia C.Christianas.
Šis tyrimas yra dalis globalių tyrimų, besiaiškinančių, kaip klimatas veikė senovines bendruomenes, sako su šiuo tyrimu nesusijęs Jeilio universiteto klasikos ir istorijos profesorius Josephas Manningas. 2017 m. jis su kolegomis žurnale „Nature“ paskelbė tyrimą apie tai, kaip vulkaninis aktyvumas galėjo privesti prie sausros sąlygų, kurios pražudė Ptolemėjų dinastiją Egipte. Tačiau, kaip sako J.Maningas, nors šis Romos imperijos ir lietaus tyrimas ir yra gera pradžia, to nepakanka ir norint gerai pagrįsti šią idėją, tyrėjų dar laukia ilgas kelias.
Ir pradėti reikia nuo to, kad naudojantis statistika, nesunku aptikti koreliaciją tarp dviejų duomenų. „Jie atliko neblogą statistinį darbą, bet iš kur mums žinoti, ar tai buvo teisingas mechanizmas?“, – klausia Jeilio profesorius. Kitaip sakant, koreliacija nereiškia lygybės. Bet preliminarus tyrimas rodo, kad į tokią hipotezę gilintis verta – ir išsiaiškinti, ar klimato duomenys iš tiesų sutampa su smurtinių imperatorių mirčių datomis, nuo imperijos pradžios 27-aisiais metais prieš mūsų erą iki 476 mūsų eros metų, sako J.Manningas.
Hipotezė „skamba tikėtinai“, sako ir kitas su tyrimu nesusijęs mokslininkas, istorijos profesorius Jonathanas Conantas iš Browno universiteto (JAV). Bet nors jo manymu lietus ir galėjo vaidinti vaidmenį, turėjo būti ir daugiau faktorių. Pavyzdžiui, daugiausia imperatorių žuvo trečiajame amžiuje. Tuo metu Romos imperija išgyveno didelę infliaciją, ligų protrūkius ir karus išorėje – visa tai kenkė imperijos stabilumui, sako J.Conantas.
„Bent jau man (lietaus hipotezė) prideda papildomą sluoksnį ir niuansą mūsų Romos imperijos politinės istorijos suvokime, ypač trečiajame šimtmetyje“, – sako mokslininkas.
Parengta pagal „Live Science“.
