Senovės graikų, romėnų, egiptiečių, keltų ir kitų kažkada gyvavusių didingų civilizacijų istorijos stebina kiekvieną iš mūsų. Tikriausiai taip yra dėl to, kad jie sugebėjo pastatyti daugybę didingų pastatų ir paminklų be modernaus mokslo ir technologijų – arba dėl to, kad didelė dalis jų sukauptų žinių bėgant laikui buvo prarastos.

Paslaptingas senovės graikų prietaisas

1901 metais netoli Antikiteros (Graikija) salos krantų narai tyrinėjo Senovės Romos laikų laivo duženas, kuriose jie atrado medinės dėžutės liekanas. 1902 metais archeologai nustatė, kad tai – iš bronzinių krumpliaračių, ciferblatų ir rodyklių sudarytas mechanizmas, esantis mediniame korpuse.

Šis radinys išties apstulbino mokslininkus. Praėjusio amžiaus 7 ir 9 dešimtmečiuose mokslininkai panaudojo pažangesnes rentgeno technologijas ir nustatė, kad šis prietaisas buvo skirtas sekti įvairių dangaus kūnų – Saulės, Mėnulio ir planetų judėjimą.

Žinoma, visų prietaiso funkcijų to meto mokslininkai įminti negalėjo, todėl daugelio žmonių mintys krypo link senovinių ateivių, kurie šį prietaisą galėjo palikti Žemėje. Tačiau 2006 metais prietaisas buvo ištirtas atliekant kompiuterinę tomografiją ir visos paslaptys buvo išsklaidytos. Mokslininkai sužinojo kaip prietaisas veikė viduje, o taip pat aptiko ir užrašus, kurių anksčiau niekas nepastebėjo.

„Smitshonian“ rašo, kad šiandien jau žinome, jog Antikiteros mechanizmas yra paprasčiausiai senovinis kompiuteris, kuris naudoja 30 tarpusavyje sukimbančių bronzinių krumpliaračių. Mechanizmas skirtas sekti Saulės, Mėnulio ir kitų dangaus kūnų judesius. Jis taip pat galėjo tarnauti kaip kalendorius, sekantis pasikartojančius įvykius – pavyzdžiui, keturių metų ciklą rengiant Olimpines žaidynes.

Mokslininkai teigia, kad šis prietaisas leidžia suprasti, kaip senovės graikai suprato Visatą.

Legendomis apipinta prarastoji armija

Kambizas II buvo Kyro Didžiojo sūnus ir Persų imperijos valdovas nuo 530 metų pr.m.e. iki pat savo mirties 522 metais pr.m.e. Maždaug po šimtmečio istoriją apie Kambizą II aprašė graikų istorikas Herodotas. Jis teigė, kad valdovas labai supyko ant Amun šventyklos dvasininkų ir todėl įsakė 50 000 karių vykti į Tėbo (Graikija) miestą, užpulti Sivos oazę ir sunaikinti ten esantį orakulą.

Kaip pasakojama Herodoto įrašuose, Kambizo armija klaidžiojo dykumoje septynias dienas, o pasiekus oazę, jie pradingo „didžiuliuose smėlio sūkuriuose“. Mokslininkai nėra linkę tikėti visais Herodoto pasakojimais, mat nors jis ir yra vadinamas istorijos tėvu, neretai jį kai kurie pavadina ir melagių protėviu. Prie to prisideda archeologinių įrodymų, kurie patvirtintų Herodoto pasakojimus, trūkumas.

Tačiau kaip 2009 metais pranešė NBC, italų mokslininkai galimai atrado Kambizo prarastosios armijos liekanas. Dvyniai archeologai Angelas ir Alfredas Castiglioni apieškojo dykumą aplink Sivos oazę ir rado akmenį, kuris galėjo pasitarnauti kaip natūrali užuovėja nuo smėlio audros.

Aplink tą vietą jie rado ir bronzinių durklų, strėlių antgalių, sidabrinę apyrankę ir auskarą – visi šie daiktai yra iš Persų imperijos. Beje, jie atrado ir masinį kapą, kuriame buvo tūkstančiai žmonių kaulų, o aplink juos mėtėsi dar daugiau persų imperijos artefaktų.

Velykų salos moai

Rapanujis – arba kitaip Velykų sala – tai sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, priklausanti Čilei. Šioje saloje yra daugybė akmeninių statinių, kurios itin nustebino europiečius, kurie pirmą kartą Velykų saloje išsilaipino XVIII a.

Velykų saloje yra daugybė akmeninių statinių – platformos, sienos, namai ir petroglifai, tačiau ši sala geriausiai yra žinoma dėl milžiniškų monolitinių akmeninių skulptūrų, vadinamų moai.

Apie šiuos Velykų salos statinius kyla daugybė klausimų – kokia šių statulų funkcija? Kaip žmonės atgabeno šiuos didelius akmenis? Kodėl jos stovi būtent tose vietose? Beje, nors moai neretai vadinami milžiniškomis galvomis, iš tiesų kai kurios statulos turi liemenį ar net visą kūną – tačiau laikui bėgant apatinę statulų dalį apgaubė žemė.

Nors kol mokslininkai pilnai išsiaiškins kam moai yra skirti, tikrai užtruks – tačiau neseniai prie to buvo priartėta bent žingsniu arčiau. Bingamtono (Niujorkas, JAV) universiteto mokslininkai panaudojo erdvinio modeliavimo technologiją, kad išsiaiškintų statulų sąsają su natūraliais salos ištekliais. Sukurti modeliai parodė, kad statulų lokacija yra stipriai susijusi su gėlo vandens šaltiniais.

Kuo daugiau vandens – tuo daugiau į tą pusę atsuktų statulų, o jei vandens nėra – nėra ir statulų. Tai pasirodė esą nuoseklu, todėl panašu, kad bent jau viena Velykų salos paslaptis buvo įminta.

Miestas vidury dykumos

Senovinis Palmyros miestas, stovėjęs dabartinės Sirijos teritorijoje, kažkada buvo vienas turtingiausių ir svarbiausių Romos imperijos miestų. Čia susikirsdavo vakarinės ir rytinės imperijos prekybos keliais, o tai atnešė miestui didelius turtus ir autonomiją.

Kadangi miestas buvo turtingas ir turėjo pakankamai didelę populiaciją (apie 100 000 ankstyvaisiais imperijos gyvavimo metais), tai reiškė, kad įvairių paminklų ir pastatų statybai pakakdavo žmonių. Pavyzdžiui, Didžiajai kolonadai ir Belo šventyklai pastatyti.

Visus šiuos faktus apie Palmyros miestą žinome, tačiau mokslininkams nuolat kildavo vienas klausimas – kodėl tokį svarbų miestą buvo nuspręsta statyti dykumoje? Kaip miesto žmonės užsiaugindavo maisto?

Šiandien dėka Norvegijos ir Sirijos mokslininkų jau žinome atsakymą į šį klausimą. Man jie nustatė, jog tuo metu Palmyros miesto apylinkės dar nebuvo dykuma – greičiau tai buvo „sausos stepės“. Archeologai atrado paslėptus vandens rezervuarus, kuriuos miesto ir aplinkinių kaimų gyventojai pripildydavo vandeniu iš vadžių – sausų laikinos upės vagų, prisipildančių vandeniu tik po smarkaus lietaus.

Naudodami užtvankas, Palmyros gyventojai galėjo laistyti savo augalus ir taip išsimaitinti. Be to, Palmyra stovėjo ir pakankamai pavojingoje teritorijoje, todėl užsidirbdavo ir iš keliautojų bei prekybininkų, kurie mieste ieškodavo prieglobsčio.

Piramidžių statymo paslaptys

Vieninteliai išlikę Septynių pasaulio stebuklų statiniai – tai Gizos piramidės, kurios žmones traukia jau 4500 metų. Žinoma, jų pasižiūrėti atvyksta ne tik turistai, bet ir mokslininkai – kurie, nepaisant ilgus metus besitęsiančių tyrinėjimų, sugeba atrasti vis ką nors naujo.

Kyla daugybė klausimų apie piramidžių konstrukciją – pavyzdžiui, kaip jos gali būti tokios lygios ir kaip senovėje žmonės sugebėjo atgabenti milžiniškus blokus į statybų vietą, o vėliau juos pakelti į reikiamas pozicijas?

Panašu, kad bent dalį paslapties 2018 metais atskleidė mokslininkai, dirbę Minijos muchafazoje (muchafaza – pagrindinis administracinis-teritorinis vienetas). Remiantis „Lonely Planet“ duomenimis, archeologai dirbo Hatnubo archeologinėje radimvietėje ir ten atrado rampų sistemą, kuri galimai buvo naudojama piramidžių statyboms.

Struktūra buvo sudaryta iš centrinės rampos ir laiptų, sudėliotų išilgai kiekvienoje rampos pusėje. To būtų užtekę, kad darbininkai galėtų kelti blokus aukštyn arba žemyn. Žinoma, šios vienos rampos sistemos nebūtų užtekę paaiškinti, kaip iš tiesų buvo pastatytos piramidės, tačiau toje pačioje aikštelėje buvo atrasti ir užrašai, datuojami faraono Cheopso laikais. Būtent Cheopsas pastatė piramides, todėl tai suteikia vilties, kad rampos tikrai buvo naudojamos piramidžių statyboms.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()