Septynioliktame amžiuje žmonės tikėjo, kad tokia apranga padeda išvalyti apnuodytą orą. Jie klydo.

Maras kadaise kėlė žmonėms didžiausią baimę iš visų ligų – jis sukeldavo nesustabdomas pasaulines pandemijas, nusinešdavo šimtų milijonų žmonių gyvybes, o jo aukos kęsdavo baisius simptomus, tokius kaip skausmingai ištinę limfmazgiai, pajuodusi oda ir pan.

Septynioliktame amžiuje gydytojai, kurie gydė maro aukas, dėvėjo kostiumus, kurie nuo to laiko siejami su grėsme ir neganda – jie apsidengdavo kūną nuo galvos iki pirštų galų ir dėvėjo kaukę su ilgu tarsi paukščio snapu.

Priežastis, kodėl buvo dėvima maro kaukės su snapu, yra klaidingas požiūris į pavojingosios ligos prigimtį.

Siaučiant buboninio maro protrūkiams – ši pandemija kelis šimtmečius vis sugrįždavo į Europą – ligos apimti miestai samdydavo maro gydytojus, kurie savomis priemonėmis mėgino padėti ir turtingiems, ir vargšams.

Šie gydytojai išrašydavo įvairius preparatus – tokius, kurie, kaip buvo tikima tais laikais, apsaugo nuo maro, taip pat yra maro priešnuodis. Be to, jie liudydavo testamentus ir atlikdavo skrodimą – kai kurie jų visa tai darydavo nenusiimdami kaukės su snapu.

Kostiumas paprastai kildinamas nuo Charleso de Lorme’o – gydytojo, kuris rūpinosi daugelio XVII a. Europos karališkųjų asmenų, įskaitant karalių Liudviką XIII ir Marie de Médici sūnų Gastoną d‘Orléansą, medicininiais poreikiais.

Jis aprašė aprangą, kurią sudarė kvepiančiu vašku padengtas apsiaustas, kelnės, pritvirtintos prie batų ir į kelnes sukišti marškiniai, skrybėlė ir pirštinės iš ožkenos. Maro gydytojai taip pat nešiodavosi lazdą, kuria galėjo bakstelėti aukas (ar nuo jų apsiginti). Ypač neįprastas buvo jų galvos apdangalas: pasak Ch. de Lorme’o, maro gydytojai dėvėjo akinius ir kaukę su nosimi, kuri buvo 15 cm ilgio, savo forma primenanti snapą, į kurią buvo prikišta kvepalų. Joje buvo dvi ertmės, po vieną kiekvienoje pusėje, netoli šnervių – kad galėtų kvėpuoti į snapą prikimštų žolelių aromatu.

Nors tokį apdarą vilkėjo maro gydytojai visoje Europoje, šis įvaizdis labiausiai siejasi su Italija – čia jis tapo netgi commedia dell’arte ir karnavalo personažu – tai iki šiol vienas populiariausių kostiumų.

Vis dėlto toks kostiumas buvo ne vien makabriškos mados reikalas – jo paskirtis buvo apsaugoti gydytoją nuo apnuodyto oro. Tais laikais dar nebuvo žinoma apie mikroorganizmus, tad gydytojai tikėjo, jog maras plinta per užnuodytą orą, kuris sukelia žmogaus kūno skysčių disbalansą. Buvo tikima, kad stiprūs, salsvi kvapai išvalo maro apimtas erdves ir apsaugo uostantįjį – buvo naudojamos ir tokios priemonės, kaip mažos kvepiančių gėlių puokštelės bei smilkalai.

Maro gydytojai prisikimšdavo į kaukes teriako, pagaminto iš daugiau nei 55 žolelių ir kitų komponentų, tokių kaip gyvačių milteliai, cinamonas, mira ir medus. Ch. de Lorme’as manė, kad kaukė buvo gaminama su snapu, kad apsauginės žolelės spėtų išvalyti įkvepiamą orą prieš jam patenkant į gydytojo šnerves ir plaučius.

Tačiau iš tiesų marą sukelia Yersinia pestis bakterijos, kurios gali būti perduodamos žmogui iš gyvūnų per blusų įkandimus, kontaktą su užkrėstais skysčiais ar audiniais ir įkvėpus užkrato lašelių, sergančiąjam plaučių maru nusikosėjus ar nusičiaudėjus.

Prieš išsiaiškinant maro priežastis, pasaulį nusiaubė trys siaubingos maro pandemijos – Justiniano maras, siautęs apytikriai 561-ais mūsų eros metais ir kasdien nusinešdavęs 10 tūkst. žmonių gyvybes; Juodoji mirtis, kuri nuo 1334 iki 1372 m. pražudė apie trečdalį Europos gyventojų (jos protrūkiai sugrįždavo iki 1879 m. pabaigos); ir Trečioji pandemija, kuri nuo 1894 iki 1959 m. nušlavė didžiąją dalį Azijos.

Akivaizdu, kad maro gydytojų apranga ir metodai nebuvo labai veiksmingi.

„Deja, – rašo istorikas Frankas M. Snowdenas, – terapiniai ankstyvojo moderno maro gydytojų metodai nepadėjo išgelbėti gyvybių ar palengvinti susirgusiųjų kančių.“

Maro gydytojai buvo pastebimi iš tolo, tačiau iki atrandant ligas sukeliančių mikroorganizmų teoriją ir šiuolaikinius antibiotikus, jų kostiumai neužtikrino realios apsaugos nuo mirtinų ligų.

Komentarai (4)