„Lietuvos matų, saikų ir svorių pagrindas yra metrinė sistema“, – prieš 100 metų, 1920 m. gegužės 25 d., paskelbė „Vyriausybės žinios“. Taip neseniai atgimusi Lietuva žengė svarbų žingsnį šalies modernėjimo keliu. Tądien Lietuvoje įvedus metrinę vienetų sistemą pagrindiniais ilgio, svorio ir tūrio matavimo vienetais pirmąkart istorijoje tapo atitinkamai metras, kilogramas ir litras.

Dabar metrai ar kilogramai yra visiškai įprasti visiems ir sunku net įsivaizduoti, kad kažkada tokių sąvokų Lietuvoje tiesiog nebuvo.

Bet iki 1920 m. apie tokius matus girdėjęs buvo tikrai ne kiekvienas. Iki tol Lietuvoje įvairiais istorijos tarpsniais egzistavo daug matų vienetų – nuo senųjų lietuviškų iki carinės imperijos rusiškų.

Metrinės sistemos atsiradimas pasaulyje

Metrinė sistema gimė XVIII a. pab. Prancūzijoje, 1799 m. ji buvo įvesta visoje šalyje.

Sistemą įvesti skatino tai, kad Prancūzijoje, kaip ir kitose šalyse, egzistavo daug įvairių matavimo sistemų, daugelis nusistovėjusių savaime ir tarpusavyje sunkiai suderinamų. Nutarta, kad reikia vienos sistemos, kuri priklausytų nuo nekintančių objektų.

Pagrindiniais naujosios matavimo sistemos vienetais tapo metras ir kilogramas.

Metras buvo apibrėžtas kaip 1 / 10 000 000 atstumo tarp Šiaurės ašigalio ir pusiaujo, dienovidinį vedant per Paryžių, dalis.

Apibrėžti buvo ir išvestiniai vienetai – kad 1000 metrų yra 1 kilometras, kad 0,1 metro yra vienas decimetras, 0,01 metro yra vienas centimetras ir t. t. Visi vienetai buvo apibrėžti per dešimtainę sistemą.

Iš ilgio vieneto buvo išvestas tūrio vienetas. Vienas kubinis decimetras – stačiakampis, kurio visos trys kraštinės yra 0,1 m, 1 dm arba 10 cm – tapo tūrio etalonu. Jis pradėtas vadinti litru.

Iš tūrio vieneto savo ruožtu buvo išvestas masės vienetas. Juo tapo 1 kilogramas. 1 kilogramas buvo apibrėžtas kaip vieno litro vandens masė 0 laipsnių temperatūroje.

Dar vienas Prancūzijoje naujai išvestas matavimo vienetas buvo ploto vienetas aras, kuris buvo lygus 100 kvadratinių metrų.

Visus naujuosius vienetus vienijo tai, kad norint gauti didesnius ar mažesnius vienetus jie buvo dauginami ar dalijami iš dešimties.

Jau įvedant sistemą kūrėjai tikėjosi, kad ilgainiui ją nusikopijuos ir kitos šalys. Išties laikui bėgant pamačiusios jos patogumą ją XIX a. pirmoje pusėje įsivedė ir kai kurios kitos valstybės – Italija, Belgija, Nyderlandai, Graikija.

O 1875 m. metrinė sistema tapo išties tarptautine – tąmet įvyko vadinamoji Metro konferencija, kurios nutarimus pasirašė 20-ies pasaulio šalių atstovai.

Šios konferencijos metu buvo įsteigtas Tarptautinis svarsčių ir matų biuras, saugojęs pagrindinių vienetų tarptautinius etalonus.

Jis tapo ir pagrindine instancija, sprendusia su metrine sistema susijusius klausimus, tokius kaip, pvz., vėliau įvykęs metro etalono patikslinimas.

Senieji matavimo vienetai

Lietuvoje Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio kraštų, senovėje buvo paplitę daug įvairių matų ir saikų.

Kartais taip pat vadinami matai skirtingose šalies vietose ar skirtingu laikmečiu savo ilgiu, tūriu ar pan. skyrėsi.

Be to, vienetai skyrėsi ir nuo, pvz., matuojamo dalyko matmenų (tarkim, audinių plotas matuotas pagal vienokią sistemą, žemės plotas – pagal kitokią, ir tarp jų galėjo nebūti jokio ryšio).

Daug senųjų ilgio matų rėmėsi žmogaus kūnu. Pvz., ilgio matas uolektis buvo atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų (apie 65 cm), sieksnis – atstumas tarp išskėstų rankų nykščių (apie 2,13 m).

Ilgesni ilgio vienetai buvo rykštės, kartys, virvės.

Ploto matai – žagrė, statinė, vaga, varstas ir pan. – irgi rėmėsi kasdienybe (žarstas – kiek žemės galima išdirbti per metus, statinė – kokį plotą galima apsėti viena statine rugių).

Seniausias aiškiai dokumentuotas ploto vienetas – valakas – po Valakų reformos sudarė apie 21,08 ha. Vieną valaką sudarė 30–33 lietuviški margai.

Kasdienybės objektais remti ir svorio matai, pavyzdžiui, akmuo (apie 15 kg), lastas (apie dvi tonas), svaras, vaškas, pūras, pundelis, pundas.

O kaip tūrio matai skysčiams ar biralams naudoti statinė (apie 404 l), kibiras (apie 11 l) gorčius (apie 2,8 litro), kvorta (apie 0,82 l). Mažesni biralų matai buvo natūriniai – žiupsnis, sauja, rieškučios.

Indai ir jų matai buvo glaudžiai susiję. Tarkime, jei jums reikėjo gorčiaus grūdų, juos pardavėjas būtų supylęs į štai tokį indą, vadinamą gorčiumi.

Jau 1566 m. Lietuvos Statutas numatė, kad matų ir saikų dydžiai turi būti standartiniai, vėliau jie buvo tvirtinami ATR Seimų.

Etalonus pagal Statutą laikė Vilniaus vaivada, o prekybininkų naudojami matai turėjo būti paremti šiais etalonais. Už sukčiavimą grėsė bausmės, bet ne visi prekybininkai laikėsi standartų.

Po padalijimų didžioji dalis dabartinės Lietuvos teritorijos atiteko Rusijos imperijai. Lietuvoje daugiausia ėmė galioti rusiškai matai ir saikai. Šie matai buvo colis (2,54 cm), aršinas (71 cm), varstas (1,07 km), mylia (7,46 km) ir kiti.

Pagrindinis ploto matas buvo dešimtinė (1,09 ha), svorio matai – lotas (12,79 g), uncija (43,5 g), svaras (409,5 g), pūdas (16,3 kg) ir kiti.

1875 m. Rusija pasirašė metrinę konvenciją, šalyje ėmė plisti ir metriniai vienetai, bet jos viduje daugiausia buvo vartojami senieji rusiški matai ir saikai.

Tokia situacija išliko iki I pasaulinio karo. 1902 m. Vilniuje buvo įkurtas Rusijos Matų ir svarsčių rūmų padalinys, kuriame saugoti rusiškų matų etalonai. Išimtis, vertinant pagal dabartinę Lietuvos teritoriją, buvo tik Prūsijai priklausęs Klaipėdos kraštas – ten jau 1868 m. buvo įvesta metrinė sistema.

Sprendimas dėl metro

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, reikėjo skubiai apsispręsti dėl matų sistemos – grįžti prie rusiškos, įsivesti metrinę, kurti savus vienetus? Buvo aišku, kad Žemės reformos įstatymas ir kiti svarbūs įstatymai be vieningos matų sistemos tiesiog negalės būti priimti.

Iš rusiškos sistemos nedaug kas buvę likę – daug etalonų traukdamiesi iš Lietuvos rusai tiesiog išsivežė, dalis dingo, dalis I pasaulinio karo metu vokiečių buvo konfiskuota karo reikmėms.

Lietuvoje skirtingose vietose veikė skirtingos matų sistemos – rusiška, metrinė, kai kur ir tradiciniai vienetai.

Tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune įsigyto svaro cukraus masė skyrėsi, nes svarą žmonės suprato skirtingai, o dalis prekybininkų norėjo pasinaudoti neaiškia situacija ir siekti naudos sau.

Visa tai įvertinusi Vyriausybė 1919 m. nutarė, kad prie rusiškos sistemos grįžti nebūtų protinga, verčiau įsivesti Europoje jau paplitusią metrinę sistemą. Lietuvoje ji nebuvo visiškai nežinoma – vokiečiai I pasaulinio karo metais Lietuvoje jau buvo įvedę jos naudojimą.

Organizacinį darbą atlikti buvo pavesta ekonomistui Konstantinui Lapinui. Jis jau turėjo darbo šioje srityje patirties – paskelbus Lietuvos nepriklausomybę subūrė specialistus į matavimo priemonių tikrinimo laboratoriją, kuri vadinosi Matų ir svarų rūmais.

K.Lapinas susisiekė su Vokietijos matų tikrinimo tarnyba ir kreipėsi į ją pagalbos. Ji sutiko padėti ir netgi veltui perdavė Lietuvai etaloninių tūrio matų birioms medžiagoms komplektą. Kiti etalonai irgi buvo suteikti prieinamomis kainomis.

K.Lapinas 1919 m. ir pats keliavo po Vokietiją, ten susipažino su metrinės sistemos naudojimu praktikoje.

K.Lapino ir jo komandos darbų rezultatas buvo Matų, saikų ir taisyklių įstatai, įsigalioję 1920 m. gegužės 25 d., tai yra prieš 100 metų. Jie nustatė, kad Lietuvoje metrinė sistema bus įvesta nuo 1921 m. sausio 1 d.

„Metras yra atstumas tarp dviejų galutinių tarptautinio metro prototipo brūkšnelių ledo tirpstamoje temperatūroje ir lygus vienai Paryžiaus meridiano ketvirties dešimtmilijoninei daliai“, – metrą apibrėžė šie įstatai. Apibrėžti buvo ir kiti vienetai.

Įstatai ne tik nustatė naujus matavimo vienetus, bet ir įtvirtino teisę Lietuvoje naudoti tik tokius ilgio matus, saikus ir svarstykles, kurie atitinka naująją sistemą. Už matų santykių nesilaikymą įvestos baudos.

Taip pat buvo įvestas matavimo priemonių tikrinimas ir žymėjimas. Matų įstaigos, pavaldžios Vyriausiųjų matų, saikų ir svarstyklių rūmams, visoje Lietuvoje turėjo tikrinti ir ženklinti matavimo priemones bei kontroliuoti, ar jos naudojamos teisingai. Patikrintos priemonės turėjo būti žymimos specialiu rūmų ženklu.

Taip pat 1920 m. buvo išleistas visuomenei skirtas leidinys „Santykiai metrinių ir vietinių matų vartojamų Lietuvos valstybėje“.

Jame pateiktos ilgio, ploto, tūrio, saikų sausiems daiktams, skysčių saikų, svorio matų atitikmenų lentelės iš įvairiausių sistemų į metrinius matus ir atvirkščiai.

Metro ir kilogramo prototipai turėjo būti laikomi tik Vyriausiuose matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmuose, vartojami lyginti su kitais tik Rūmų direktoriui prižiūrint.

Perėjimas nebuvo lengvas procesas. Reikėjo ir techninių priemonių, ir laiko, kad žmonės apsiprastų. Todėl pereinamasis laikotarpis buvo pratęstas iki 1922 m. sausio 1 d. Tą dieną metrinė sistema Lietuvoje buvo įvesta galutinai.

Pirmiausia prie naujosios sistemos perėjo valstybinės įstaigos. Kitose ūkio srityse naujų matų naudojimas buvo skatinamas pasitelkiant tikrinimus, revizijas ir baudas. Už netikrintų matavimo priemonių naudojimą buvo galima bausti administracine 3000 auksinų bauda.

Nuo įstatų priėmimo iki 1923 m. pabaigos už apgaudinėjimą ir įstatų nepaisymą buvo nubausti 3043 asmenys.

Galutinai įvedus metrinę sistemą, rūmų darbas nesibaigė. Toliau buvo vykdomos revizijos, dėmesys pradėtas skirti naujai sričiai – tauriųjų metalų prabavimui.

Daugėjo matavimo įrankių ir priemonių, kurie galėjo būti naudojami ir tikrinami – sąrašą papildė naujo svorio svarsčiai, taip pat nauji įrankiai, tokie kaip medicininiai švirkštai.

Šalyje atsiradus automobilių, nuo 1931 m. imtos tikrinti ir benzino kolonėlės. Vėliau imti tikrinti elektros, vandens skaitikliai, dujų indai, termometrai.

Vyriausieji matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmai veiklą vykdė iki pat 1940 m. Lietuvos okupacijos. Tačiau matų sistema Lietuvoje jau nebesikeitė niekada.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, Rimanto Šlajaus knygą „Tūkstantmečio Lietuva ir jos žmonės“, 1920 m. „Vyriausybės žinių“ leidinius, 2006 m. Aurelijos Miciaitės Vilniaus pedagoginiame universitete apsigintą magistro darbą „Fizikos vienetų istorija“.

Komentarai ()