Prieš kelerius mėnesius viename internetiniame žinių portale buvo išspausdintas straipsnis apie ketinimą Vilniuje statyti paminklą pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Sudomino ne tiek pats straipsnis, kiek vienas iš jam pateiktų komentarų. Prieš paminklą nusiteikęs komentatorius savo poziciją pagrindė argumentu, kad A.Smetona buvo „ne tik valstybės perversmo organizatorius, bet ir slėpė nuo visuomenės, kad tas perversmas neapsiėjo be aukų“. Tai jis esą perskaitęs vienoje knygoje apie Lietuvos prezidentus.

Sovietinėje istoriografijoje 1926 m. perversmo aukomis buvo skelbiami keturi LKP (b) CK nariai, vadinami „keturiais komunarais“, sušaudyti tų pačių metų gruodžio 27 dieną.

Tačiau tai niekada nebuvo paslaptis. Kaune vyko karo lauko teismo procesas, paskelbęs komunistų vadams mirties nuosprendį, apie tai rašė to meto spauda. Todėl šis komentaras paskatino pasidomėti, kas buvo jame pateikto teiginio šaltinis ir ar tas teiginys yra teisingas.

Pirmoji perversmo auka?

Kadangi komentare tas šaltinis labai abstrakčiai buvo įvardintas kaip „knyga apie Lietuvos prezidentus“, teko peržiūrėti kelis panašaus turinio leidinius.

Viename iš jų tikrai yra pateikta informacija, jog perversmo naktį prie prezidento rūmų Kaune buvo sunkiai sužeistas ir vėliau mirė prezidentūros užėmimui vadovavęs tuometinis žurnalo „Kardas“ redaktorius kapitonas Vincas Jonuška.

Ir tai buvusi „pirmoji perversmo auka, apie kurią buvo stengiamasi nutylėti, teigiant, kad perversmas praėjo be kraujo praliejimo“. Jokia nuoroda, iš kur ši informacija paimta, leidinyje nepateikta.

Iš tikrųjų, 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo organizatoriai pabrėžė „nekruviną senosios valdžios pašalinimą ir naujos sudarymą“, kuris įvyko „be jokių aukų, be šūvių, be pasipriešinimo“.

O patys radikaliausi netgi teigė, jog „jokio perversmo, nė revoliucijos Lietuvoje nėra įvykę [...]. Viskas Lietuvoje pasiliko senoviškai. Pasikeitė tik valdantieji asmenys“. Anot A.Smetonos, jis sutikęs perimti valdžią iš perversmininkų, nes „karininkai įvykdė jo keltą sąlygą – perversmas įvyko be šūvio“.

Esant tokioms nuostatoms, be abejo, žinia apie perversmo metu žuvusį asmenį naujai valdžiai būtų buvusi neparanki.

Tačiau, jeigu aprašyta žūtis buvo iš tiesų, tai kodėl tada šis faktas liko nepaminėtas sovietinėje istoriografijoje, kuri nebūtų praleidusi progos panaudoti jį kaip dar vieną įrodymą, demaskuojantį „kruviną Smetonos rėžimą“?

Ieškoti atsakymų į klausimus pradėkime nuo vienintelio šioje istorijoje paminėto konkretaus asmens – kapitono Vinco Jonuškos.

Nepelnytai primiršta asmenybė

Be straipsnelio bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“ ir platesnės publikacijos 1997 m. žurnale „Kardas“, apie Vincą Jonušką viešoje erdvėje rasime dar keletą paminėjimų, iš esmės atpasakojančių ten jau paskelbtus faktus.

Tiesa, 1936 m. Jonuškos dienoraštį, rašytą Pirmojo pasaulinio karo metais, spaudai parengė ir žurnale „Karo archyvas“ paskelbė Vytautas Steponaitis. Šios publikacijos įžangoje buvo pateikta ir gan išsami Jonuškos biografija.

Sovietiniais laikais, rašant apie „darbo žmonių kovą su kaizeriniais okupantais“, retkarčiais buvo remiamasi tame dienoraštyje pateiktais faktais. Tačiau jokių konkretesnių žinių apie jo autorių nebuvo nurodoma.

O ir pats dienoraštis buvo prieinamas ne visiems tyrinėtojams, o tik tiems, kurie gaudavo leidimą pasinaudoti bibliotekų Spec. saugojimo skyriuje laikyta literatūra.

Tuo laiku bene vienintelį kartą trumpa Jonuškos biografija buvo pateikta kaip komentaras Gabrielės Petkevičaitės-Bitės raštuose. Bet ir ten buvo akcentuotas tik jo gyvenimo kaizerinės okupacijos metais laikotarpis.

Atgimimo laikais Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje (PAVB) įkūrus rankraštyną ir pradėjus rinkti su Panevėžio kraštu susijusią dokumentinę medžiagą, jame buvo sukauptas negausus su Vincu Jonuška susijusių dokumentų rinkinys.

Jame saugomi keli atvirlaiškiai, Jonuškos rašyti tėvams ir giminėms, artimųjų atsiminimai apie Vinco tėvus, keliolika jam ir artimiesiems priklausiusių originalių fotografijų.

Remdamiesi paminėta rankraštine ir istoriografine medžiaga pabandykime trumpai apžvelgti Jonuškos gyvenimą.

Mokymosi metai

Vincas gimė Panevėžyje 1895 m. vasario 3 d. Juozo ir Grasildos Kuzmaitės Jonuškų šeimoje. Jis buvo vyriausias vaikas. Šeimoje dar augo seserys Ona, Morta ir Elžbieta bei broliai Povilas ir Petras.

Pradinę mokyklą Vincas baigė Panevėžyje ir 1907 m. įstojo į Panevėžio realinę gimnaziją. Tais pačiais metais tėvai pardavė namus ir sklypą Panevėžyje ir nusipirko 76 ha žemės Naujalaukio viensėdyje Pumpėnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje.

Gimnazijoje Vincas aktyviai įsijungė į lietuvių moksleivių visuomeninę veiklą, dalyvavo Šiaulių lietuvių gegužinėse, kurios buvo viena iš legalių tautinio judėjimo formų kultūrinei ir politinei rezistencijai skatinti.

1911 m. pradėjo bendradarbiauti lietuvių spaudoje, rašė eilėraščius, korespondencijas ir straipsnius. Juos spausdino centro kairiosios pakraipos periodiniuose leidiniuose „Aušrinė“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kt.

Baigęs gimnaziją, Vincas 1914 m. įstojo į Peterburgo komercijos institutą. Tokį pasirinkimą lėmė ne potraukis komercijai, bet nuostata, jog reikia rinktis tokias profesijas, kokios yra labiausiai reikalingos Lietuvai.

1915 m. vasarą, grįžęs atostogauti pas tėvus, atgal į Peterburgą nebespėjo išvykti. Panevėžį užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė.

Grafo Montekristo vertas pabėgimas

Likęs gyventi pas tėvus, Vincas rudenį pradėjo dirbti Rėklių kaimo pradinės mokyklos mokytoju.

Kartu su Piniavoje mokytojavusiu Juozu Indriūnų ir kitais vietos šviesuoliais Jonuška organizavo jaunimui lavinimo kursus, rengė vakarus, skatino gyventojus priešintis okupantams, kvietė stoti į įkurtą Aukštaičių pažangiojo jaunimo organizaciją.

1915 m. spalio mėn. buvo išleistas tos organizacijos Centro komiteto laikraštėlio „Liuosas kelias“ pirmasis numeris.

Vėliau šis hektografuotas leidinys buvo pervadintas „Laisvės keliu“. Vincas buvo vienas iš jo iniciatorių ir leidėjų. Laikraštėlio leidybos reikalais lankėsi pas rašytoją G.Petkevičaitę-Bitę, kuri sutiko prisidėti jį redaguojant.

Tada Jonuška pradėjo rašyti ir savo dienoraštį, tapusį vienu iš Lietuvos kaizerinės okupacijos laikotarpio tyrinėjimų šaltiniu.

Be šviečiamosios veiklos, Jonuška su grupele draugų rašė ir platino prieš vokiečių okupaciją nukreiptus atsišaukimus. Po vieno tokio atsišaukimo išklijavimo Vincas su dar keliais jaunuoliais 1916 m. gruodžio 2 d. buvo suimtas ir uždarytas Panevėžio kalėjime.

Tardomas jis neigė savo kaltę ir stengėsi užtęsti laiką, nors vokiečių policija, padedant vienam šnipui ir provokatoriui, turėjo surinkusi pakankamai įrodymų jį apkaltinti priešiška veikla.

Supratęs, jog išsiginti nepavyks ir jo laukia karo lauko teismas, Jonuška nusprendė pamėginti iš kalėjimo pabėgti. Pasakojama, kad Vincas kažkur radęs gabalą plieninės dantytos laikrodžio spyruoklės.

Su ja perpjovė kalėjimo langą dengusį metalinį tinklą. Iš suplėšytų drabužių skiaučių susirišo virvę ir ja nusileidęs žemyn, pabėgo iš kalėjimo. Tai įvyko 1917 m. sausio 4 d. vakare, siaučiant pūgai.

Šis pabėgimas buvo svarbus ne tik Vinco, bet ir kartu su juo suimtų draugų likimui. Vokiečiai nusprendė, jog pabėgėlis buvęs svarbiausias visos prieš juos nukreiptos veiklos organizatorius ir vadovas. Todėl kitų suimtųjų daugiau nebetardė ir pasitenkino jų ištrėmimu į Vokietiją.

Lietuvos kariuomenėje

Pabėgęs iš kalėjimo, Jonuška kurį laiką slapstėsi Vabalninko ir Kupiškio apskrityse pas pažįstamus ir gimines, 1917 m. vasarą praleido gyvendamas miške netoli tėvų sodybos.

Besislapstydamas dažnai peršaldavo, neturėjo sąlygų tinkamai pasigydyti. Tai atsiliepė jo sveikatai ateityje.

Du kartus bandė pabėgti į Rusiją. Pavyko tik trečią kartą: slapta nuvyko į Vilnių, o iš ten, perėjęs fronto liniją, atsidūrė Rusijoje. Tačiau joje išbuvo neilgai.

Pradėjus kurtis nepriklausomai Lietuvos valstybei, jis vėl grįžo į Tėvynę ir 1919 m. pradžioje savanoriu įstojo į Vilniaus batalioną, o liepos 31 d. tapo Karo mokyklos kursantu.

Mokykloje mokėsi stropiai ir ją baigė tų pačių metų gruodžio 16 d. kartu su kitais II laidos kursantais. Jam buvo suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. Po trumpų atostogų, 1920 m. sausio 9 d. Vincas pradėjo tarnybą 5-jo pėstininkų pulko 1-je kulkosvaidžių kuopoje.

Atvykęs į pulką, toje kuopoje išbuvo tik keliolika dienų ir sausio pabaigoje buvo paskirtas pulko adjutantu. Kartu su pulku 1920 m. rudenį dalyvavo kautynėse su lenkais Beržininkų – Seinų rajone, prie Vievio ir Utenos.

Pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, 1922 m. Jonuška įstojo į Aukštuosius karininkų kursus ir kartu pradėjo studijas Lietuvos universiteto Teisių fakultete, kurias baigė 1926 m. pavasarį.

1923 m. jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o nuo 1924 m. sausio 1 d. jis pradėjo eiti Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko II-jo pavaduotojo pareigas, kartu buvo atsakingas už skyriaus tarnybinės bibliotekos tvarkymą.

1923 m. įkūrus Karo mokslų draugiją, Jonuška tapo jos nariu, priklausė draugijoje veikusiai Bibliotekų ir bibliografijos sekcijai, vėliau ėjo šios draugijos Centro valdybos sekretoriaus pareigas.

Vincas aktyviai bendradarbiavo to meto kariuomenės spaudoje, skelbė savo straipsnius, žinutes ir recenzijas leidiniuose „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Karys“. 1925 m. kovo 3 d. buvo pakviestas į „Kardo“ redakciją sekretoriumi, o 1926 m. sausio 1 d. tapo jo redaktoriumi. Tų pačių metų vasarą Jonuškai buvo suteiktas kapitono laipsnis.

„Smetonininkas“, bet ne pagal politines pažiūras

Kaip jau buvo minėta, Jonuška 1919 m. pabaigoje baigė Karo mokyklą Kaune, kuri pradėjo veikti tų pačių metų pradžioje. Tai buvo antroji jaunų karininkų laida, parengta Nepriklausomos Lietuvos karo mokykloje.

Išsilavinę, atsidavę karo tarnybai ir ištikimi priesaikai ginti Lietuvos laisvę karininkai buvo naujas reiškinys tik ką susikūrusios valstybės gyvenime.

Gyventojų ir buvusių caro kariuomenės karininkų tarpe kartais jie buvo pravardžiuojami „smetonininkais“. Ne dėl savo politinių pažiūrų, bet todėl, jog tuo metu Lietuvos valstybės prezidentu buvo Antanas Smetona.

Vincas taip reagavo į šią pravardę: „Šį pravardžiavimą turime sutikti ne su pagieža ir pykčiu, bet su pasididžiavimu. [...] Mūsų kelrodžiu turi būti Karo mokykloje viršininkų įdiegti tikslai. Jų siekti mes privalome, o kaip mums visa tai seksis — ateity pamatysim. [...] Būkime nuosaikūs, taktiški ir ištvermingi. Mes savo pasieksime“.

Sprendžiant iš jo ikikarinio bendradarbiavimo valstiečių liaudininkų pakraipos spaudoje, nepriklausymo jokiai partijai ar politinei srovei susikūrus valstybei, atsidavimo kariuomenės stiprinimo ir kariškių švietimo tikslams, Jonuška vargu ar pritarė ruošiamam valstybės perversmui, tuo labiau, jame dalyvavo. Tam turėjo įtakos ir jo sveikata.

Tarnyba kariuomenėje, darbas „Kardo“ redakcijoje, Karo mokslų draugijoje, studijos universitete nualino dar vokiečių okupacijos metais susilpnėjusią Vinco sveikatą. Jis kelis kartus gydėsi Palangos karo sanitarijos stotyje, tačiau sveikata negerėjo.

Lemtingais jam buvo 1926 m. rugpjūtyje Jonavoje vykę kariuomenės manevrai. Jų metu kapitonas peršalo ir susirgo greitąja džiova. Tų pačių metų lapkričio 25 d. dėl paūmėjusios ligos Jonuška buvo paguldytas į karo ligoninę. Todėl gruodžio 10 d. išleistą „Kardo“ numerį redagavo jau ne jis, o pulkininkas leitenantas Kazys Skučas.

Ligoninėje išbuvęs iki gruodžio 7 d., pasiprašė parvežamas į namus, kur gruodžio 18 d. 7 val. ryto ir mirė. Gruodžio 19 d. Jonuškos palaikai iš Kauno buvo pervežti į Panevėžį ir palaidoti Paįstrio kapinaitėse.

Atsitiktinis sutapimas

Susipažinus su Jonuškos gyvenimo apžvalga, kyla klausimai, kodėl ir kas nusprendė jį paskelbti pirmąją 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdyto perversmo auka?

Atrodo, jog pagrindinė to priežastis buvo sutapusi jauno karininko mirties ir valstybės perversmo data.

Antrąją dieną po įvykdyto perversmo pasirodžiusio oficiozo „Lietuva“ numerio pirmame puslapyje šalia pranešimo apie M.Sleževičiaus vyriausybės atsistatydinimą ir A.Voldemaro vadovaujamo Ministrų Kabineto patvirtinimą bei vedamojo straipsnio apie įvykdyto perversmo priežastis, buvo išspausdintos trys užuojautos dėl kapitono Jonuškos mirties.

Jose, įrėmintose storų juodų linijų rėmeliuose, nurodyta, kad „gruodžio 18 d. 7 val. ryto mirė „Kardo“ redaktorius kapitonas Vincas Jonuška“.

Praėjus kelioms dienoms, tame pačiame laikraštyje pasirodė dar viena užuojauta „dėl staigios kap. V. Jonuškos mirties“, kurią pasirašė „Gen. Št. majoras Plechavičius su šeima.

O pastarasis, kaip žinoma, buvo vienu iš pagrindinių 1926 m. perversmo vadovų ir vykdytojų. Tačiau ši užuojauta neturėjo nieko bendro su perversmu.

Plechavičius gerai pažinojo Jonušką, abu 1920 m. sausio – spalio mėn. tarnavo 5-jame pėstininkų pulke, o vėliau dirbo kariuomenės Generaliniame štabe. Tačiau nežinantiems šių faktų paskelbta užuojauta galėjo asocijuotis su valstybės perversmu.

Galbūt visa tai ir turėjo įtakos atsirasti prielaidai, o tiksliau gandui, jog Jonuška dalyvavo perversme ir jo metu žuvo. Tačiau nei tuometinėje spaudoje, nei vėliau niekur apie tai nebuvo užsimenama. Tai kaipgi šis gandas atsirado knygoje apie Lietuvos prezidentus?

Buvusio Eltos direktoriaus pramanas

Išrinkus III Seimą, 1926 m. birželio 15 d. buvo suformuotas Mykolo Šleževičiaus vadovaujamas Ministrų Kabinetas. Personaliniai pakeitimai įvyko ir kitose valstybės institucijose.

Tų pačių metų liepos 7 d. Lietuvos telegramų agentūros (Elta) direktoriumi buvo paskirtas žurnalo „Naujas žodis“ redaktorius Justas Paleckis, Šias pareigas jis ėjo iki 1927 m. gegužės 1 dienos. Vadovaudamas Eltai, Paleckis ir toliau redagavo minėtą žurnalą. Taigi, buvo gerai informuotu asmeniu.

1926 m. paskutiniame šio žurnalo numeryje buvo pateikta žinia apie gruodžio 17 d. įvykdytą perversmą, iliustruota jo vykdytojų nuotraukomis. Tačiau nei šiame, nei kituose žurnalo numeriuose nebuvo net užuominos apie perversmo aukas.

Žinoma, tai galima paaiškinti įvesta spaudos cenzūra. Bet tokiu atveju išspausdintame tekste turėjo likti baltos išcenzūruotos vietos, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, su „Lietuvos žiniomis“. Bet jų nebuvo.

Ir štai, praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų nuo 1926 m. gruodžio 17 d., buvęs Eltos direktorius, vėliau tapęs sovietų kolaborantu, paskelbė atsiminimų knygą „Žingsniai smėly: 1926 metai“.

Joje, tarsi pats būtų dalyvavęs, jis detaliai aprašė perversmo nakties įvykius prie prezidentūros: „Perversmininkų grupei besiartinant prie rūmų, sargybos kareiviai sušuko: „Stot!“. Bet grupės vadovas kapitonas Jonuška, „Kardo“ redaktorius, nepaklausė ir ėjo pirmyn. Sargybiniai šovė į jį ir sunkiai sužeidė, o netrukus sužeistasis ir mirė. Tai buvo pirmoji „nekruvinojo perversmo“ auka“.

Šie įvykiai knygoje aprašyti be abejonės jų tikrumu ir, skirtingai nei kitose atsiminimų vietose, nenaudojant žodžių „pasakojama“, „buvo kalbama“ ar pan.

Knygos autorius įžangoje nurodė, kad tuos atsiminimus parašė dar 1948 m., bet „rankraštis dėl įvairių priežasčių užsigulėjo“.

O juos rašė „vaduodamasis atmintimi“ ir „anų laikų spauda“, nes ilgą laiką jo daryti užrašai dingę karo metu.

Taigi, visa ši istorija apie „pirmąją perversmo auką“, atrodo, tebuvo tik lakios atsiminimų autoriaus vaizduotės rezultatas, atsiradęs bevartant „anų laikų spaudą“ ir neparemtas jokiais faktais ar kitų asmenų liudijimais. Taigi ̶ netiesa.

Tačiau ir fake news, ta prasme, kokia yra suteikiama šiam terminui t. y. sąmoningu žinios klastojimu, siekiant ką nors suklaidinti, jį vadinti būtų netikslu. Tiksliausias apibūdinimas, matyt, būtų pramanas.

Įdomu tai, jog išleidus Paleckio atsiminimus, nei Lietuvoje, nei išeivijoje jiems rašytose recenzijose šis išgalvotas faktas niekam neužkliuvo.

Pramanas ir dabartis

Šis pramanas, atsiradęs mokslo leidinyje nekritiškai panaudojus atsiminimus, kaip istorijos šaltinį, netrūko pasklisti internete. Žinia apie Jonušką, kaip 1926 m. perversmo auką, atsirado Vikipedijoje ir kitose Wiki rūšies svetainėse.

Dabar, norėdami jose rasti informacijos apie 1926 m. perversmą Lietuvoje anglų, vokiečių, lenkų ar kitokia užsienio kalba, sužinosite, jog „kiti šaltiniai nurodo“, kad perversmo metu kapitonas Jonuška buvo „sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė ligoninėje“.

Maža to, ši netiesa yra skelbiama net ir mokslo darbuose, spausdinamuose universitetiniuose leidiniuose. Sustabdyti jos plitimo nepadėjo netgi tai, jog šios informacijos tikrumu buvo suabejota jau praėjus penkiems metams nuo jos paskelbimo leidinyje „Lietuvos Respublikos prezidentai“.

Baigiant vėl prisiminkime tą anoniminį internetinių žinių portalo komentatorių, pagrindusį savo neigiamą nuomonę dėl paminklo prezidentui Smetonai pastatymo minėtu pramanu.

Tai elementarus pavyzdys, iliustruojantis, kaip istorija daro įtaką sprendimams, priimamiems dabartyje ir kokia didelė atsakomybė tenka istorikams, nes jie pateikia vienokią ar kitokią praeities sampratą.

O juk mūsų laikais dažnai tenka susidurti su situacija, kai dalis visuomenės iš istorikų nori girdėti ne faktais ir dokumentais pagrįstą, bet ideologizuotą tiesą.

Todėl reikėtų prisiminti šiuos žinomo istoriko ir žurnalisto Vinco Trumpos žodžius, pasakytus apie istorikų atsakomybę: „Duoti neteisingą savo tautos praeities vaizdą reiškia klaidinti visuomenę, teršti jos sąmonę, žadinti joje su realybe nieko bendro neturinčias iliuzijas, pūsti muilo burbulus, kuriems sprogus ta visuomenė bus dar labiau nelaiminga, dar labiau pasimetusi savo klystkeliuose“.

Ypač į šiuos žodžius vertėtų įsiklausyti politikams, samprotaujantiems apie „vieningą istorijos politiką“.

Straipsnio autorius Raimundas Klimavičius yra istorikas.

Komentarai (4)