Technologiškai pažangi senovės Romos imperija turi turtingą išradimų istoriją ir kai kurie iš jų naudojami iki šiol.

Romos imperija laikoma viena įtakingiausių visų laikų civilizacijų. Nuo Koliziejaus iki akvedukų Romos imperijos poveikis formuojant Vakarų istoriją yra nepaprastai reikšmingas.

Nors daugelis istorinių įvykių ir naujovių išgyveno laiko išbandymą, kai kurios iš jų lieka mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Šie 10 senovės Romos išradimų vis dar daro įtaką šiuolaikiniam pasauliui.

1. Betonas

Nors, betonas nėra toks įspūdingas, tačiau romiečiams jis vaidino svarbų vaidmenį. Romėnai pirmieji plačiai naudojo šią medžiagą.

Naudodami vulkaninių pelenų, kalkių ir jūros vandens mišinį, jie sukūrė mišinį, kurį naudojo pastatų konstrukciniam vientisumui padidinti. Akivaizdu, kad jie išmanė apie betoną, nes daugelis jų pastatų vis dar stovi.

2. Romėniški skaitmenys

Romėniški skaitmenys atsirado senovės Romoje, tačiau išliko net ir žlugus Romos imperijai. Skaičiai sistemoje vaizduojami lotynų abėcėlės raidžių deriniais. Keletą praktinių pavyzdžių galima pamatyti Romos Koliziejaus prieigose, kurios pažymėtos romėniškais skaitmenimis - XXIII (23) - LIIII (54).

Nuo XIV amžiaus romėniškus skaitmenis pradėjo keisti arabiški skaitmenys, kuriuose buvo nulis, todėl jie buvo daug naudingesni aritmetikai ir skaičiavimams. Vis dėlto romėniški skaitmenys vis dar matomi ir šiandien – dažniausiai laikrodžio ekranuose arba vaizduojantys metus architektūroje.

3. Santechnikos ir kanalizacijos sistema

Romėnai labai gerai išmanė civilinę inžineriją. Tačiau jų talentas neapsiribojo didelių konstrukcijų, tokių kaip Koleziejus ar keliais, statybomis. Nors vizualiai tai gali atrodyti mažiau įspūdinga, jų inžinerinį meistriškumą pabrėžia jų nuotekų ir sanitarinės santechnikos sistemos.

Drenažo vamzdžiai buvo prijungti ir reguliariai buvo nuplaunami iš upelių tekančiu vandeniu. Romėnai taip pat turėjo dengtas latakų sistemas ir viešus „vonios kambarius“ (tualetus), kurie užtikrino, kad gatvėse nebūtų žmonių atliekų.

4. Arkos naudojimas statybose

Nors romėnai nebuvo tie, kurie iš tikrųjų išrado arką, jie sukūrė architektūrinę arką, kuri leistų jiems pastatyti tiltus, didelius pastatus ir geresnius akveduktus.

Arka nukreipia slėgį žemyn ir į išorę, sukurdama po ja tvirtą praėjimą, kuris gali išlaikyti sunkias konstrukcijas. Tai vadinama gniuždomuoju įtempiu, nes svorio spaudimą suspaudžia arkos forma. Arka senovės statybininkams leido pagaminti didesnius, sudėtingesnius pastatus, kurie būtų erdvesni ir tilptų daugiau žmonių.

Romėnai dažniausiai naudojo arkas su apvaliomis viršūnėmis, vadinamomis suapvalintomis arkomis, kurios buvo pagamintos iš akmens, taip pat suapvalintų arkų serijas greta, vadinamus pasažu.

Pirmaisiais šimtmečiais prieš Kristų romėnai atrado, kaip naudoti arkas statant tiltus, akvedukus ir pastatus, leidžiant išplėsti infrastruktūrą visoje Romos imperijoje. Romos arka tapo pagrindiniu Vakarų architektūros aspektu ir sukūrė naujas pastatų sistemas visoje Europoje.

5. Akvedukas

Romėnai pastatė akvedukus, kad į jų augančius miestus ir miestelius galėtų patekti gėlas vanduo iš kaimyninių šaltinių. Nors ankstesnės civilizacijos Egipte ir Indijoje taip pat naudojo akveduktus, romėnai labai patobulino struktūrą. Visam procesui nereikėjo išorinės energijos, nes jis buvo pasiektas naudojant tik gravitaciją.

Akveduktai buvo prijungti prie didelės vandens laikymo zonos, kuri paskui paskirstė vandenį viešosioms pirtims, fontanams, fermoms ir kt.

Tęsinys kitame puslapyje:

6. Chirurginiai įrankiai

Romėnai sukūrė tobulesnius medicinos instrumentus, kurie padarė įtaką daugeliui šių dienų chirurginių priemonių. Kai kurių įrankių, pvz. makšties skėtiklio dizainas reikšmingai nepasikeitė iki pat XIX – XX a. Romėnai taip pat naudojo specialius gamintojų pagamintus įrankius, tokius kaip žnyplės, švirkštai, skalpeliai ir kauliniai pjūklai, panašūs į XXI amžiaus atitikmenis.

Be šių priemonių naudojimo ligoninėse ar medicinos centruose, karo vadai buvo suintriguoti, norėdami sužinoti, kaip juos būtų galima naudoti kariams mūšio lauke. Kai kurios Romos kariuomenės pasitelkė apmokytą chirurgą, kad sustabdytų kraujavimą, pašalintų strėles, susiūtų žaizdas ir paskirtų vaistų.

7. Ilgaamžiai keliai

Visi keliai gali vesti į Romą, tačiau visi keliai nėra vienodai sukurti. Romėnai tiesė kelius, kurie nebuvo tik žvyro ir uolų mišinys. Romėnai naudojo purvo ir žvyro derinį su plytomis, pagamintomis iš sukietėjusios vulkaninės lavos ar granito, todėl keliai buvo be galo stiprūs, nepaisant oro sąlygų.

Jie taip pat tiesė visiškai tiesius kelius su nedideliu šoniniu nuokrypiu, kuris užtikrino, kad po lietaus vanduo nestovėtų ant kelio. Iki 200 m. po Kristaus romėnai pastatė daugiau nei 80 000 km kelių. Šie keliai turėjo nuorodas ir akmens žymes. Jų darbo įrodymas yra akivaizdus, nes daugelis senųjų kelių Romoje yra naudojami ir šiandien.

8. Pirmoji įrišta knyga

Romos imperijos laikais raštai paprastai buvo iškalti į molio plokštes arba parašyti ant ritinių. Kaip jūs galite įsivaizduoti, šiuos tekstus buvo sunku transportuoti, jie buvo trapūs ir sudėtingi laikyti.

Vietoj ritinio, kurio ilgis galėjo būti iki 10 metrų ir kurį reikėjo išvynioti, norint perskaityti, Julijus Cezaris pavedė sukurti  pačią pirmą įrištą knygą – papiruso kolekcijai – suformuoti kodeksą. Tai suteikė saugesnį ir lengviau valdomą informacijos saugojimo būdą. Kodeksas galėjo talpinti daugybę tomų, jame buvo įmontuotas viršelis apsaugai, o puslapiai galėjo būti sunumeruoti, kad būtų galima naudoti turinį ir rodyklę.

Šį romėnų išradimą ankstyvieji krikščionys plačiai panaudojo kurdami Biblijos kodeksus ir vėliau kartu su krikščionybe išplito ir kitose srityse.

9. Julijaus kalendorius

Romos Respublikos kalendoriuje buvo 355 dienos. Iš esmės tai buvo Mėnulio kalendorius, skirtas kompensuoti kalendoriaus ir Saulės metų neatitikimą. Kartą per dvejus metus buvo pridedamas tarpinis mėnuo, susidedantis iš 27 ar 28 dienų. Dėl to 40-aisiais metais prieš Kristų romėnų pilietinis kalendorius tapo nesinchronizuojamas su metų laikais ir šventėmis – kalendorius buvo maždaug trimis mėnesiais priekyje lyginant su Saulės kalendoriumi.

Norėdami tai ištaisyti, 46 m. ​​pr. m. e. Julius Cezaris pristatė naują kalendorinės sistemos reformą, kuri turėjo 12 mėnesių ir naudojo trijų metų 365 dienų ciklą, po kurio sekė 366 dienų metai (keliamieji metai). Julijaus kalendoriuje taip pat buvo perkelta metų pradžia iš kovo 1 d. į sausio 1 d.

Julijaus kalendorius buvo tikslesnis ir išliko naudojamas iki 1582 m., kai buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, siekiant ištaisyti faktą, kad metai nėra tiksliai 365 dienų.

10. Pašto sistema

Maždaug 20 m. pr. m. e. imperatorius Augustas įsteigė cursus publicus – sistemą, pagal kurią pranešimai ir laiškai galėjo būti perduoti tarp provincijų pasitelkiant arklius ir transporto priemones, tokias kaip arklių vežimas, vadinamas rhedæ.

Vidutinis kurjerio greitis, dėka puikios Romos kelių sistemos, buvo apie 80 km per dieną. Romos pašto tarnyba, turėdama didžiulį gerai sukonstruotų kelių tinklą, buvo itin sėkminga.

Komentarai ()