Trumpa laikrodžio istorija: kaip jie atsirado, ir kur pirmiausia buvo įtaisyti Lietuvoje? ()
Senovėje žmonės paros laiką nustatydavo pagal saulę: kai ji tiesiai virš galvos – pusiaudienis, prie horizonto priartėjusi reikšdavo arba ankstų rytą, arba atvirkščiai – vakarą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau toks laiko nustatymas nebuvo labai tikslus. Jau III–II tūkstantmetyje prieš mūsų erą Kinijoje, Indijoje ir Mesopotamijoje žmonės laiką matavo laikrodžiais. Iš pradžių tai buvo saulės laikrodžiai. Jie atsirado tada, kai žmogus įžvelgė, kad neskaidraus kūno šešėlio ilgis ir padėtis erdvėje priklauso nuo saulės padėties danguje.
Egipte apie 2700 m. pr.m.e. kaip saulės laikrodžiai buvo naudojami obeliskai. Naktį laikas buvo matuojamas žvaigždžių laikrodžiu – noktiurnalu: per specialaus ciferblato kiaurymę buvo stebima Šiaurinė žvaigždė, tarsi rodyklė tarnavo dvi Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždės.
Metams bėgant saulės laikrodį nurungė vandens laikrodis – klepsidra. Jis laiką rodė ir dieną, ir naktį, o svarbiausia – bet kokiu oru. Jame per tam tikrą laiką vanduo varvėdavo iš vieno indo į kitą. Tad laikas buvo nustatomas pagal tai, kokią žymą siekia įtekėjęs arba ištekėjęs vanduo.
Panašiu principu veikia ir smėlio laikrodžiai.
Mechaninio laikrodžio išradėju laikomas vienuolis Gerbertas, 999 m. tapęs popiežiumi Silvestru II. Jis Magdeburgo bokšto saulės laikrodžiui pritaikė mechaninių dalių. O XIV a. paplito svarsčiais varomi mechaniniai laikrodžiai. Seniausias iki šiol išsaugotas buvo pagamintas 1386 m. ir įrengtas Solsberio katedroje Didžiojoje Britanijoje.
Pirmieji mechaniniai laiko matuokliai buvo didžiulių konstrukcijų. Juos sudarė krumpliaračiai, kuriuos sukdavo besileidžiantis svarmuo. Pastarąjį reikėjo nuolat patraukti aukštyn, kad mechanizmas vėl pradėtų veikti. XIV a. viduryje sukurti nešiojamieji laikrodžiai, varomi spyruoklių. Paskui laikrodžiai dėl patobulintos konstrukcijos darėsi vis mažesni. XVII a. pradžioje jiems pritaisytas minutininkas, XVIII a. pradžioje – ir sekundininkas. Iki tol mechaniniai laikrodžiai turėjo tik vieną rodyklę – valandininką.
1919 m. sukurtas pirmasis mechaninis rankinis, beveik tuo pat metu – ir kišeninis bei kaklinis laikrodis. Nuo tada prasidėjo laikrodžio, kaip prestižinio aksesuaro, istorija: jie daryti iš aukso, sidabro, papuošti brangakmeniais, įvairiausių formų.
Lietuvoje nuo seno buvo naudojami saulės laikrodžiai. Jų yra išlikę Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros (1625 m.) ir Pažaislio bažnyčių (apie 1700 m.) sienose, Kėdainių Radvilų parke (XIX a. pradžia). Mechaninių laikrodžių jau XVI a. buvo Žygimanto Augusto dvare, Vilniaus arkikatedros bokšte, Vilniaus rotušėje.
