Uždariausia ir vienintelė stalinistinė Europos valstybė – kodėl Albanija, net ir susipykusi su sovietais, išliko ištikima Stalinui beveik 50 metų: pasak Albanijos, yra tik trys tikrosios socialistinės valstybės (Foto, Video) ()
Net kai SSRS ir visame Rytų bloke buvo panaikintas sovietų lyderio asmenybės kultas, Albanija liko ištikima „Tautų tėvo“ idealams. Šalis izoliavosi nuo likusio pasaulio, tapdama vienintele stalinistine diktatūra Europoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Artimi bičiuliai
„Ištikimiausias ir patikimiausias mūsų sąjungininkas“, - apie Albaniją atsiliepė Sovietų Sąjungos diplomatas Dmitrijus Čuvachinas, kuris 1945–1952 m. dirbo ambasadoriumi šioje Balkanų valstybėje. Tais laikais tarp SSRS ir Albanijos buvo itin draugiški santykiai.
Įdomu tai, kad ne Raudonoji armija išvarė vokiečius iš šios mažos Balkanų šalies Antrojo pasaulinio karo metais, bet Albanijos nacionalinės išlaisvinimo armijos daliniai.
Tačiau būtent sovietus albanai taip pat laikė savo išvaduotojais, nes, pasak jų lyderio Envero Hoxha, „sovietų pergalė Didžiajame Tėvynės kare ir pokario pagalba Albanijai buvo lemiamas veiksnys mūsų triumfe“.
Ši pagalbos programa mažai Albanijai buvo didžiulė. Grūdai, įranga, ginklai ir specialistai buvo išsiųsti į šalį, pastatytos gamyklos, paskolos buvo suteiktos labai palankiomis sąlygomis.
Dėl to Maskva įgijo milžinišką įtaką visai Tiranos vidaus ir užsienio politikai. Tiek daug, kad kai Stalinas 1948 m. susipyko su Jugoslavijos lyderiu Josipu Brozu Tito, Hoxha iškart stojo į Maskvos pusę, sugadindamas gyvybiškai svarbius santykius su artimiausiu kaimynu.
Ne iš širdies gerumo Kremlius investavo pinigus į tolimą Albaniją. Kadangi santykiai su Belgradu buvo įtempti, tik Tirana galėjo suteikti SSRS tiesioginę prieigą prie Adrijos ir Viduržemio jūros.
Sovietų karo laivai reguliariai lankydavosi Albanijos uostuose, vyresnieji jūrų karininkai lankėsi šalyje ir derėjosi dėl nuolatinės sovietų laivyno jūrų bazės įsteigimo.
Tikri stalinistai
Pirmasis sovietų ir albanų santykių pavojaus varpas nuskambėjo mirus Stalinui 1953 m. Netrukus po to Hoxha atvyko į Maskvą aptarti savo šalies pagalbos paketo su naująja vadovybe, tačiau sulaukė šalto sutikimo ir daugumą jo prašymų sovietai atmetė.
1956 m. XX-asis Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimas, garsėjęs tuo, kad Nikita Chruščiovas paneigė Stalino kultą, buvo pagrindinis Albanijos vadovybės veiksnys nutraukti draugiškus santykius su sovietais.
Destalinizacija išplito ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos sienų, prasiskverbdama į satelitines šalis. Enveras Hoxha, kuris pats buvo mini-Stalinas, turėjo pagrindo jaudintis.
Per artimiausią politinę krizę (Albanijoje ji vadinama „apgaulingu 1956 m. Pavasariu“), kai kurie Darbo partijos nariai, kuriems įtaką padarė Chruščiovo kalbos, pasipriešino Hoxha politikai.
Nepaisant to, Hoxha laimėjo vidines politines kovas, kuri jo politiniams konkurentams kainavo laisvę, o kai kuriais atvejais ir gyvybę.
Taip Albanija tapo paskutinė šalis Europoje, kuri vis dar pripažino Stalino kultą ir vykdė politiką pagal jo doktrinas.
„Stalinas mokėjo vykdyti klasinį karą. Jis negailestingai sumušė socializmo priešus... Stalinas pasirodė esąs išskirtinis marksistas-leninistas, laikėsi aiškių principų ir persmelktas revoliucinio marksisto drąsos, ištvermės, brandos ir toliaregystės “, - savo 1976 m. traktate rašė Hoxha Chruščiovo šalininkams.
Tęsinys kitame puslapyje:
Skilimas Rytų bloke
Nors 1950-aisiais sovietų ir albanų santykiai palaipsniui blogėjo (Tiraną ypač jaudino Chruščiovo susitaikymas su Tito), bendradarbiavimas tęsėsi. 1955 m. Albanija tapo viena iš Varšuvos pakto steigėjų, o 1958 m. Sovietų Sąjungos laivynui suteikė prieigą prie karinio jūrų laivyno bazės Vlorėje.
Nepaisant to, kildavo abipusis nepasitenkinimas. 1950-ųjų pabaigoje Albanija perorientavo savo užsienio politiką į kitą didelę socialistinę valstybę – Kiniją. Kinijos investicijos pradėjo plūsti į šalį. Savo ruožtu Pekinas įvertino iš Albanijos žvalgybos gautus duomenis: apie viską – nuo JAV laivų judėjimo Ramiajame vandenyne iki Taivano pakrančių gynybos detalių.
1960 m. spalio mėn. Maskvoje vykusiame komunistų partijos atstovų susitikime Chruščiovas ir Hoxha apkaltino vienas kitą, kad jie išdavė komunizmo ir marksistinės-leniniškos klasių kovos idealus. Per ateinančius kelerius metus Albanijos ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimas sustojo.
1961 m. SSRS nutraukė ekonominę pagalbą Albanijai ir atšaukė savo specialistus. Tais pačiais metais sovietų jūrų bazė Vlorėje buvo uždaryta. Sovietų laivynas skubiai išplaukė, net keletą povandeninių laivų, kuriuos valdė albanų įgulos, teko net palikti.
Tuo tarpu pačioje Albanijoje tarp tų, kurie palaikė politikos pasikeitimą ir gerų ryšių su SSRS išsaugojimą, pradėjo bręsti antihoksinis sąmokslas. Tačiau valstybės saugumo tarnybos demaskavo planuotojus, o vadovams (įskaitant karinio jūrų pajėgų vadą Teme Sejko) buvo įvykdyta mirties bausmė už tariamą bendradarbiavimą su Jugoslavijos ir Graikijos žvalgyba.
Savanoriškas atstumtasis
Tais pačiais 1961 m. SSRS atšaukė savo diplomatus iš Tiranos ir nutraukė diplomatinius santykius su šalimi. Maskvos spaudžiami Sovietų Sąjungos sąjungininkai Rytų Europoje taip pat sumažino savo diplomatines atstovybes Albanijoje.
Savo ruožtu albanai pasitraukė iš Savitarpio ekonominės pagalbos tarybos (1962 m.) Ir Varšuvos pakto (de facto 1961 m.; oficialiai 1968 m.), kuriuos pati padėjo sukurti.
1975 m. Albanija sumanė išsiskirti ir su Kinija, kuri ėjo savo vidinės politinės pertvarkos keliu. 1978 m. Kinija nutraukė savo prekybinius santykius su Albanija, o tai reiškė neoficialaus abiejų valstybių aljanso nutraukimą.
Praradusi vienintelį likusį sąjungininką, Tirana 15 metų pasinėrė į visišką izoliaciją, atsidūrusi kapitalistinio ir socialistinio pasaulio paribyje.
Pasak Albanijos vadovybės, tikromis socialistinėmis valstybėmis liko tik Vietnamas, Šiaurės Korėja ir Kuba. Tik šių šalių atstovams buvo leista dalyvauti valstybinėse Enver Hoxha laidotuvėse 1985 m. Pasaulio lyderių (įskaitant Gorbačiovą) užuojautos telegramos buvo grąžintos siuntėjui.
Efektyviai įšaldyta 1950-aisiais, Albanija pagaliau išsivadavo iš izoliacijos žlugus komunizmui Europoje, kad iškart paskęstų siaučiančiame ekonominiame chaose ir organizuotame nusikalstamume. Būtent tada Maskva ir Tirana po 30 metų pertraukos pagaliau atkūrė diplomatinius ryšius.
