Kada ir kaip žmonija pradėjo naudoti trąšas? Nuo romėnų gudrybės iki pirmosios gamyklos Lietuvoje ()
Iki XIX a. vyravo teorija, kad augalai maisto medžiagas pasisavina iš oro, nors žemdirbiai seniai dirvas tręšė mėšlu matydami, kad tokioje augalai auga geriau. Vidurio Europoje paplitusi trąša buvo medžio pelenai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
XIX a. pradžioje prancūzų mokslininkas Jeanas Baptiste’as Boussingault pastebėjo, kad nederlinguose Amerikos smėlynuose, į kuriuos įterpta guano – supuvusio jūrų paukščių mėšlo ir sudūlėjusių jų liekanų, – gerai dera kukurūzai. Jam kilo mintis, kad augalai pasisavina azotą iš dirvožemio. Vėliau jis įrodė, kad ankštiniai augalai didina azoto kiekį dirvoje.
Dar romėnai, patys to nesuprasdami, geresniam derliui gauti sėjomainai naudojo lubinus. 1840 m. vokiečių chemikas, vienas agrochemijos pradininkų Justus von Liebigas įrodė, kad augalai, be anglies dioksido, asimiliuojamo iš oro, mineralines maisto medžiagas ima iš dirvožemio. Jis teigė, kad augalai žemę nualina, todėl jai reikia grąžinti tai, ką augalai pasiima. J.von Liebigas nustatė, kad normaliam augalų vystymuisi reikia dešimties elementų, iš jų svarbiausi – azotas, kalis ir fosforas.
1842-aisiais anglų chemikas Johnas Bennetas Lawesas patentavo pirmąsias pagamintas mineralines trąšas – superfosfatą. Jos buvo gaminamos kaulų miltus veikiant sieros rūgštimi. Tais pačiais metais J.B.Lawesas įkūrė pirmąjį trąšų fabriką, o po metų – pirmąją pasaulyje žemės ūkio bandymų stotį, kurioje pradėtas tirti trąšų poveikis derliui.
Taigi XIX a. žemės ūkyje pradėtos naudoti mineralinės trąšos. Kaip azoto šaltinis naudotas natrio nitratas – Čilės salietra. Greitai šių trąšų atsargos ėmė sekti. Problemą išsprendė vokiečių chemikas Fritzas Haberis: 1908 m. jis atrado amoniako sintezės iš atmosferoje esančio azoto ir vandenilio būdą. Išmokus sintetinti amoniaką pradėtos gaminti azoto trąšos. Už šį darbą F.Haberiui 1918 m. buvo įteikta Nobelio premija, tačiau jis taip ir neatsikratė nešlovės dėl cheminio ginklo kūrimo Pirmojo pasaulinio karo metais.
Lietuvoje pirmoji lauko bandymų stotis veikė Baisogaloje 1909–1914 metais. Maždaug tada pradėti ir dirvos tręšimo bandymai. Iki XIX a. vidurio lietuviai laukus tręšė pelenais, mėšlu, durpėmis ir tik vėliau – kaulamilčiais, kalkėmis, superfosfatu.
Pirmoji superfostato gamykla pastatyta 1868 m. Kaune ir veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. XX a. laukus imta tręšti ir azoto bei kalio trąšomis. Šiuo metu fosforo trąšas gamina „Lifosa“ (gamykla įkurta 1963 m.), azoto – „Achema“ (1962 m.). Didžioji dalis produkcijos eksportuojama.
Trąšos ne tik gerina derlių, didelis jų kiekis kelia ekologinių problemų: teršiamas dirvožemis, mažėja biologinė įvairovė, želia ežerai. Jei naudojama per daug trąšų, jos, pavyzdžiui, nitratai, kaupiasi augaluose. Tokius augalus vartoti maistui kenksminga.
