Diktatorius yra politinis lyderis, absoliučia ir neribota galia valdantis šalį. Diktatorių valdomos šalys vadinamos diktatūromis. Šiuolaikiniai diktatoriai, nuo Adolfo Hitlerio iki Kim Jong-uno, yra laikomi negailestingiausiais ir pavojingiausiais valdovais istorijoje. Tačiau kas valstybės vadovą paverčia diktatoriumi?

Terminas „diktatorius“ pirmiausia buvo taikomas senovės Romos Respublikos magistratams, kuriems laikinai buvo suteiktos ypatingos valdžios galios susidoroti su ekstremaliomis situacijomis.

Šiandien terminas „diktatorius“ siejamas su žiauriais ir tironiškais valdovais, kurie pažeidžia žmogaus teises ir išlaiko savo galią, įkalindami opozicijos atstovus ir vykdydami mirties bausmę savo priešininkams.

Diktatoriai paprastai ateina į valdžią panaudodami karinę jėgą ar politinę apgaulę ir sistemingai riboja arba paneigia pagrindines pilietines laisves.

Diktatoriaus apibrėžimas: kas padaro „valdovą“ „diktatoriumi“?

Panašiai kaip „tironas“ ir „autokratas“, terminas „diktatorius“ reiškia valdovus, kurie sutelkę visą galią savo rankose vykdo tironišką, žiaurią ir net piktnaudžiavimo politiką.

Šia prasme diktatoriai neturėtų būti painiojami su konstituciniais monarchais, tokiais kaip karaliai ir karalienės, atėję į valdžią per paveldimą kraujo liniją.

Turėdami visišką ginkluotųjų pajėgų galią, diktatoriai panaikina bet kokį priešinimąsi jų valdžiai. Diktatoriai paprastai naudoja karinę jėgą ar politinę apgaulę, kad įgytų valdžią, kurią jie išlaiko teroru, prievarta ir panaikindami pagrindines pilietines laisves.

Dažnai iš prigimties charizmatiški, diktatoriai linkę taikyti tokias technikas kaip masinė propaganda, kad tarp šalies piliečių sukeltų kultą primenančius paramos ir nacionalizmo jausmus.

Nors diktatoriai gali turėti tvirtų politinių pažiūrų ir juos gali paremti organizuoti politiniai judėjimai, pavyzdžiui, komunizmas, jie taip pat gali būti apolitiški, motyvuoti tik asmeninėmis ambicijomis ar godumu.

Diktatoriai pasaulio istorijoje

Sąvoka „diktatorius“ pirmą kartą buvo panaudota senovės Romoje, nebuvo niekinama, kaip dabar.

Ankstyvieji Romos diktatoriai buvo gerbiami teisėjai arba „magistratai“, kuriems ribotą laiką buvo suteikta absoliuti valdžia spręsti socialines ar politines situacijas. 

Šiuolaikiniai diktatoriai labiau lyginami su daugybe tironų, valdžiusių Senovės Graikiją ir Spartą XII – IX a. pr. Kr.

XIX ir XX amžiuje mažėjant monarchijų paplitimui, diktatūros ir konstitucinės demokratijos tapo vyraujančiomis valdymo formomis visame pasaulyje. Panašiai, laikui bėgant, keitėsi ir diktatorių vaidmuo bei metodai.

XIX amžiuje Lotynų Amerikos šalyse, tapusiomis nepriklausomomis nuo Ispanijos, į valdžią atėjo įvairūs diktatoriai. Šie diktatoriai, tokie kaip Antonio Lópezas de Santa Anna Meksikoje ir Juanas Manuelis de Rosas Argentinoje, paprastai samdė privačias armijas, kad perimtų valdžią iš silpnų naujų nacionalinių vyriausybių.

Pirmoje XX amžiaus pusėje į valdžią pakilę totalitariniai ir fašistiniai diktatoriai, tokie kaip Adolfas Hitleris nacistinėje Vokietijoje ir Josifas Stalinas Sovietų Sąjungoje, gerokai skyrėsi nuo autoritarinių postkolonijinės Lotynų Amerikos valdovų.

Šie šiuolaikiniai diktatoriai buvo charizmatiški asmenys, kurie telkė žmones, kad palaikytų vienos politinės partijos, tokios kaip nacių ar komunistų partijos, ideologiją. Pasitelkdami baimę ir propagandą, siekdami užgniaužti visuomenės nesutarimus, jie panaudojo šiuolaikines technologijas savo šalies ekonomikai nukreipti į vis galingesnių karinių pajėgų kūrimą.

Po Antrojo pasaulinio karo susilpnėjusios dalis Rytų Europos, Azijos ir Afrikos šalių vyriausybės atiteko sovietinio stiliaus komunistiniams diktatoriams. Kai kurie iš šių diktatorių atrodė paskubomis „išrinkti“ prezidentai ar ministrai pirmininkai, kurie įtvirtino autokratinę vienos partijos valdžią, panaikindami visą opoziciją. Kiti tiesiog panaudojo žiaurią jėgą karinėms diktatūroms įtvirtinti.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., dauguma šių komunistinių diktatūrų XX amžiaus pabaigoje žlugo.

Per visą istoriją net kai kurios visiškai konstitucinės vyriausybės krizės metu laikinai suteikė savo vadovams nepaprastus į diktatorių panašius įgaliojimus. Adolfo Hitlerio diktatūra Vokietijoje ir Benito Mussolini Italijoje prasidėjo paskelbus nepaprastąją padėtį.

Antrojo pasaulinio karo metu tiek JAV, tiek Didžioji Britanija savo vadovams suteikė plačias ekstremaliųjų situacijų galias, kurios buvo nutrauktos paskelbus taiką.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()