Izraelio ir Egipto frontas

Egipto kariuomenės ataka prieš Izraelį prasidėjo 1973 m. spalio 6 d., šeštadienio popietę. Puolimas prasidėjo oro antskrydžiais prieš Izraelio pozicijas Sinajuje.

Izraeliečiai buvo pastatę dideles smėlio sienas, kad atremtų bet kokią invaziją iš Egipto, o egiptiečiai naudojo naują techniką: Europoje įsigytos vandens patrankos buvo sumontuotos ant šarvuočių ir naudojamos išmušti smėlio sienose skyles, leidžiančias judėti tankų kolonoms. Iš Sovietų Sąjungos gauta tiltų įranga leido egiptiečiams greitai judėti per Sueco kanalą.

Izraelio oro pajėgos susidūrė su rimtomis problemomis, bandydamos atremti Egipto pajėgas. Sudėtinga Egipto „žemė-oras“ raketų sistema reiškė, kad Izraelio pilotai turėjo skristi žemai, kad išvengtų raketų, todėl jos pateko į įprastos priešlėktuvinės ugnies diapazoną. Izraelio pilotai patyrė didelių nuostolių.

Izraeliečiai bandė kontratakuoti egiptiečių pajėgas, tačiau pirmasis bandymas nepavyko. Kurį laiką atrodė, kad izraeliečiai turi rimtų bėdų ir negalės sulaikyti egiptiečių puolimų.

Padėtis buvo pakankamai beviltiška, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, tuo metu vadovaujamos Richardo Nixono, buvo motyvuotos siųsti pagalbą Izraeliui. Nixono nurodymu iš Amerikos į Izraelį pradėjo plūsti didžiulis karinės technikos siuntinys.

Kovos fronte tęsėsi pirmąją karo savaitę. Izraeliečiai tikėjosi didelio egiptiečių šturmo, kuris spalio 14 d. įvyko didele šarvuota puolimo forma. Buvo kovojama sunkiaisiais tankais, o egiptiečiai, nepadarę jokios pažangos, prarado apie 200 tankų.

Spalio 15 d. izraeliečiai pradėjo kontrataką, perplaukdami Sueco kanalą pietuose ir pradėdami kovas šiaurėje. Vėlesnėse kovose Egipto trečioji armija buvo atkirsta nuo kitų Egipto pajėgų ir apsupta izraeliečių.

Jungtinės Tautos bandė pasiekti paliaubas, kurios pagaliau įsigaliojo 1973 m. spalio 22 d. Nepaisant paliaubų, kiekviena pusė kaltino kitą dėl jų pažeidimo.

Iki spalio 24 d. izraeliečiai gerokai pagerino savo pozicijas ir baigė apsupti Egipto trečiąją armiją ir Sueco miestą, priartėdami per 100 kilometrų nuo Egipto sostinės Kairo.

Dėl šios raidos pavojingai padidėjo įtampa tarp JAV ir Sovietų Sąjungos (atitinkamai susivienijusių su Izraeliu ir su arabų valstybėmis), o spalio 25 d. buvo įvestos antros paliaubos, kurios oficialiai užbaigė karą.

Supervalstybės nuošalyje

Vienas potencialiai pavojingas Jom Kipuro karo aspektas buvo tas, kad tam tikra prasme konfliktas buvo Šaltojo karo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos gretutinis karas (proxy war). Izraeliečiai paprastai buvo remiami Jungtinių Valstijų, o Sovietų Sąjunga palaikė Egiptą ir Siriją.

Buvo žinoma, kad Izraelis turėjo branduolinių ginklų (nors šalies politika buvo tokia, kad niekada to nepripažino). Ir buvo baimė, kad Izraelis, jei bus stumiamas į egzistencijos išlikimo tašką, gali juo pasinaudoti. Laimei, karas neperaugo į branduolinį.

Jom Kipuro karo palikimas

Po karo Izraelio pergalę užtemdė patirtas didelis aukų skaičius – kovų metu žuvo 2500-2800 kariai, dar 7200-8800 buvo sužeisti. Izraelio lyderiai buvo apklausti dėl akivaizdaus pasirengimo trūkumo, kuris leido Egipto ir Sirijos pajėgoms netikėtai pulti.

Karo rezultatai sukėlė politinę krizę; 1974 m. balandžio 11 d. Golda Meir vyriausybė atsistatydino. Kitą vyriausybę suformavo Ichakas Rabinas.

Nors Egiptas iš esmės buvo pralaimėjęs, ankstyvos karo sėkmės padidino prezidento Anwaro Sadato statusą. Per kelerius metus Sadatas aplankė Izraelį, siekdamas sudaryti taiką, ir galiausiai susitiko su Izraelio lyderiais ir JAV prezidentu Jimmy Carteriu Camp Davide (JAV), kad 1979 m. pasiektų taikos susitarimus.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

ThoughtCo.

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (6)