Dramatiškiausias pabėgimas iš Rytų Vokietijos – kaip dvi šeimos pabėgo savadarbiu karšto oro balionu, kurį pasisiuvo palėpėje (Foto, Video) (3)
1979 m. rugsėjo 15 d., 2.40 val., Bavarijos žemės policininkai Walteris Hamannas ir Rudolfas Golkelis patruliavo užmiesčio keliuose už Vakarų Vokietijos Nailos miesto, maždaug už 10 km nuo Rytų Vokietijos sienos Aukštutinėje Frankonijoje, kai jie pastebėjo silpną mirgančią šviesą, lėtai judančią žvaigždėtu dangumi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Hamanas ir Golkelis negalėjo pasakyti, kas tai buvo, tačiau jie apskaičiavo, kad šviesa buvo maždaug 1,5 km aukštyje. Žiūrėdami jie pamatė, kad šviesa nusileidžia ant žemės, o paskui užgęsta. Policininkai iš karto nukreipė savo automobilį link tos vietos, kur, jų manymu, nusileido paslaptingas objektas.
Atvykę į vietą Hamannas ir Golkelis rado du vaikinus, stovinčius ant kelio, blokuojančius privažiavimą. Policininkai sustabdė automobilį ir išlipo, o vienas nepažįstamasis paklausė: „Ar mes Vakaruose?“. Uniformuoti vyrai patikino, kad tikrai taip. Du nepažįstami žmonės iš džiaugsmo šaukė ir nurodė savo žmonoms ir vaikams išeiti iš slėptuvės. Jie atidarė butelį šampano ir atšventė savo neįmanomą pabėgimą. Vyrai – Peteris Strelzykas ir Günteris Wetzelis bei jų šeimos – ką tik savadarbiu oro balionu perskrido stipriai įtvirtintą Rytų ir Vakarų Vokietijos sieną.
Visi bandymai pabėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos buvo rizikingi, tačiau Strelzyk ir Wetzel metodai buvo patys drąsiausi. Vėliau interviu Günteris Wetzelis sakė: „Nors dabar džiaugiuosi, kad priėmėme tokį sprendimą, jei turėčiau dabar tokį išprusimą, to nedaryčiau, nes tai buvo labai pavojinga, bet tada to nesuvokiau.“
Siena tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos, vadinama Vidine Vokietijos siena, buvo viena labiausiai įtvirtintų to meto sienų. 1400 km ilgio sieną juosė ištisinė aukštų metalinių tvorų ir sienų, spygliuotos vielos, signalizacijos, priešpriešinių griovių, sargybos bokštų, gaudyklių ir minų laukų linija. Ties ja patruliavo 50 000 Rytų Vokietijos sargybinių, ginkluotų automatiniais ginklais ir galingais paieškos prožektoriais. Nepaisant galingų įtvirtinimų, dešimtys tūkstančių Rytų vokiečių bandė pabėgti į Vakarus. Beveik tūkstantis žmonių neteko gyvybės, bandydami tai padaryti.
Peteris Strelzykas buvo elektrikas ir buvęs Rytų Vokietijos oro pajėgų mechanikas, o Günteris Wetzelis – mūrininkas. Jie vienas kitą pažinojo ketverius metus, kol pradėjo svarstyti būdus, kaip kirsti sieną. Mintis naudoti balionus kilo vieną 1978 m. kovo vakarą, kai Wetzel svainė, 1958 m. išvykusi iš Rytų Vokietijos, grįžo aplankyti giminaičių ir atvežė žurnalą su straipsniu apie tarptautinę oro balionų fiestą Albukerke, Naujojoje Meksikoje (JAV).
„Tai negali būti taip sunku“, - pagalvojo Strelzykas, ir jis, ir Wetzel sutarė, kad oro balionas bus būdas kartu su žmonomis ir vaikais palikti Rytų Vokietiją.
Nei Strelzykas, nei Wetzelis neturėjo nė menkiausio supratimo apie oro balionus, todėl jie patraukė tiesiai į Pößnecko (miestą, kuriame jie gyveno) knygyną ir biblioteką bei pradėjo skaityti viską, ką galėjo rasti šia tema.
Žvelgdami į karšto oro balionų nuotraukas, jie apskaičiavo, kad jiems pagaminti 1800 kubinių metrų tūrio balioną prireiks maždaug 900 m2 audinio. Siekdami įsigyti tokį didelį kiekį medžiagos, nesukeldami įtarimo, Strelzykas ir Wetzelis nuvyko už 48 km esančio Geros miesto universalinę parduotuvę ir nustebusiam tarnautojui pasakė, kad jiems reikia medžiagos, kurią jie galėtų panaudoti kaip savo stovyklavimo klubo palapinių apmušalą.
Kitas dvi savaites Wetzelis praleido užsidaręs savo namo viršutiniame aukšte esančiame miegamajame su sena mamos siuvimo mašina, o Strelzykas dirbo pomėgių parduotuvės rūsyje, gamindamas gondolą ir degiklio sistemą.
Jo pirmąjį degimo įrenginį sudarė du 11 kilogramų buitinių dujų – skysto propano talpos, prijungtos prie specialiai suprojektuoto maždaug 13 cm skersmens purkštuko. Gondolai pagaminti jie paėmė 1,4 metro kvadratinę plieninę plokštę ir suvirino dvi įstrižas 2,5 cm geležines atramas, kad ją sustiprintų. Tada jie pridėjo kampinius stulpelius, per kuriuos penkiuose skirtinguose lygiuose išgręžė skyles ir per visus pervėrė skalbinių virves, kad sukonstruotų turėklus. Jie turėjo apsaugoti nuo iškritimo.
1978 m. balandžio mėn. jie buvo pasirengę išbandyti savo pirmąjį balioną. Šeimos nuvažiavo 30 km nuo Pößneck į nuošalią miško kirtavietę netoli Ziegenrück ir pradėjo pūsti karštą orą į balioną, tačiau balionas nesipūtė. Strelzykas ir Wetzelis suprato, kad baliono medžiaga buvo per porėta. Taigi, jie pridėjo cheminį sandariklį prie baliono viršaus, kuris pridėjo šiek tiek svorio, bet sumažino nuotėkį. Tačiau rezultatas buvo tas pats.
Nusivylę Strelzykas ir Wetzelis sudegino balioną namo krosnyje, kad pašalintų visus įkalčius, ir pradėjo ieškoti naujų medžiagų, kurios būtų neporingos, tačiau lengvos. Jie išbandė skėčio dangą ir įvairių rūšių taftą ir nailoną. Jie pastatė savo įrenginį, kad išbandytų skirtingų medžiagų poringumą, naudodami dulkių siurblį ir vandens pripildytą stiklinį vamzdelį, kad nustatytų, kuri medžiaga vakuumo sąlygomis labiausiai įsiurbia vandenį. Jie nustatė, kad skėčio danga pasirodė geriausiai, bet taip pat buvo brangiausia. Vietoj to jie pasirinko sintetinę taftos rūšį.
Norėdami gauti reikiamą 900 kvadratinių metrų tafto kiekį, Strelzykas ir Wetzelis nuvažiavo 160 km iki universalinės parduotuvės Leipcige ir teigė, kad jie atvyko iš buriavimo klubo ir jiems reikia medžiagos burėms gaminti.
„Jie neturėjo tiek daug atsargų, - paaiškino Strelzykas, - ir pasakė, kad tai užtruks dieną. Bijojome, kad apie pirkinį gali būti pranešta Valstybės saugumo tarnybai, bet kai kitą dieną grįžome į parduotuvę, ten buvo mūsų tafta, visi 800 metrų, 1 metro pločio, bet, deja, keturių skirtingų ryškių spalvų. Mes ją nupirkome, sumokėję už ją 4800 markių (720 USD), o paskui grįžome į Pößneck“.
Tuo tarpu Wetzel prie savo siuvimo mašinos prijungė elektros variklį ir per savaitę paruošė naują balioną – šį kartą šiek tiek didesnį – 2200 kubinių metrų. Abu vyrai vieną vėlų vakarą nuvažiavo atgal į mažą proskyną miške ir pradėjo pūsti balioną pūstuvu, kurį Wetzel sukūrė iš motociklo variklio. Šį kartą balionas prisipūtė. Vyrai su baime vaikščiojo aplink pastatytą balioną, būdami tikri, kad šis žėrintis balionas juos nugabens į Vakarus.
Tačiau jų euforija pasirodė trumpalaikė. Degikliai per greitai degino dujas, todėl oras atvėso ir balionas subliuško. Wetzel ir Strelyzk išbandė daugybę dalykų, kad pagerintų degiklio veikimą. Jie naudojo keturis dujų balionus vietoj vieno, eksperimentavo su benzinu ir benzino-propano mišiniais. Tačiau rezultatai vis tiek buvo nepatenkinami.
Nusivylęs rezultatu, Wetzel nusprendė atsisakyti projekto ir pradėjo vystyti idėją pastatyti nedidelį benzininiu varikliu varomą lengvąjį lėktuvą arba sklandytuvą. Tuo tarpu Strelzykas toliau tobulino degiklį. 1979 m. birželio mėn. jis atrado, kad jei propano talpyklos būtų apverstos, papildomas slėgis verstų skystą propaną dujomis ir liepsnos padidėtų.
Jis modifikavo gondolą, kad propano bakai būtų sumontuoti aukštyn kojomis, ir grįžo į bandymų aikštelę, kur nustatė, kad naujoji konfigūracija sukuria 12 m ilgio liepsną. Strelzykas buvo pasirengęs pabėgti. Jam tiesiog reikėjo tinkamų oro ir vėjo sąlygų.
1979 m. liepos 3 d. naktį Strelzykas surinko savo žmoną ir du paauglius sūnus, nuvažiavo į apleistą proskyną, pastatė oro balioną ir apie 1.30 val. pakilo. Pagal aukštimatį, kurį Strelzykas pagamino iš barometro, jie pasiekė 2000 m aukštį. Vidutinis šiaurės vėjas juos švelniai nešė link sienos ir laisvės Vakarų Vokietijoje.
Bet tada balionas pateko į debesį. Vandens garai debesyje kondensavosi ant baliono, susigėrė į medžiagą ir apsunkino balioną. Esant papildomam vandens svoriui, balionas pradėjo leistis žemyn ir jie nusileido apie 180 metrų nuo Vakarų, pavojingai arti smarkiai užminuotos pasienio zonos. Šeima pabėgo pėsčiomis, palikusi balioną, kur tą pačią rytą atrado Rytų Vokietijos pasieniečiai.
Tęsinys kitame puslapyje:
Kai Slaptoji policija pradėjo tyrimą, Strelzykas ir Wetzelis sutiko, kad jų geriausia galimybė yra greitai pagaminti kitą balioną ir kuo greičiau bėgti iš šalies. Vėl dirbdami kartu, jie suprojektavo dvigubai didesnį nei ankstesnį balioną, kurio tūris siekė net 4000 kubinių metrų. Jis buvo 20 metrų skersmens ir 25 metrų aukščio. Medžiagos, reikalingos šiam didžiuliam balionui pasiūti, kiekis dabar siekė 1250 m2.
Kad įsigytų tiek daug medžiagos, nekeliant pavojaus, abu vyrai nuvažiavo daugiau nei 3200 km per visą Rytų Vokietiją, o parduotuvėse pirko nedidelius kiekius. Tada Wetzel pasiuvo trečią balioną, sunaudodamas daugiau nei 6 kilometrus siūlų. Per šešias savaites balionas buvo paruoštas. Jis svėrė 180 kg. Gondola, degikliai ir dvi šeimos pridėjo dar 550 kg. Tačiau turėdami naujojo krepšio tūrį, vyrai žinojo, kad balionas turi reikiamą kėlimo galią.
Strelzyk prisiminė: „Esant normaliam oro tankiui, esant 0 laipsnių Celsijaus, 4000 kubinių metrų oro sveria 5172 kg. 100 laipsnių temperatūroje oro tankis yra tik 3785,4 kg, kai tūris yra 4000 kubinių metrų. Taigi, tankio skirtumas tarp šalto ir pašildyto oro yra 1386,6 kg. Tai buvo mano baliono kėlimo galia. Atmetus 733 kilogramus bagažo, gondolos ir keleivių, mes turėjome 653,6 kilogramų atsarginę kėlimo galią.“
Pasitikėję savo skaičiavimais, jie nustatė tinkamas oro sąlygas 1979 m. rugsėjo 15 d., kai audra sukėlė teisingos krypties vėją. Negaišdamos laiko bandymams, šeimos išvyko į paleidimo aikštelę. Atvykus 1.30 val., jiems prireikė vos dešimties minučių pripūsti balioną ir dar trijų minučių orui pašildyti.
Pirmoji problema atsirado tik jiems kylant. Vyrai pririšo gondolą prie lyno, kad balionas nepakiltų per anksti. Pjaunant lynus, gondola pakrypo į vieną pusę, liepsną nukreipdama į audinį, kuris užsidegė. Laimei, jie turėjo gesintuvą tokiai ekstremaliai situacijai ir gaisras buvo užgesintas.
Tada iškart po paleidimo baliono viršuje atsirado plyšys, dėl kurio išbėgo karštas oras. Liepsnos vis užgesdavo plūstelėjus šaltam orui, o Wetzeliui teko kelis kartus iš naujo uždegti liepsną degtukais. Nepaisant šios skylės, balionas greitai pakilo ir vos per dešimt minučių pasiekė 2000 m aukštį, 30 kilometrų per valandą greičiu dreifuodamas link Vakarų Vokietijos. Temperatūra buvo -8 laipsniai Celsijaus. Moterys ir vaikai glaudėsi, drebėdami ant gondolos grindų.
Kirsdami sieną jie pamatė keletą ryškių prožektorių, nukreiptų į juos. Matyt, jų buvimas buvo aptiktas radare, tačiau balionas buvo per aukštai, kad paieškos prožektoriai juos pasiektų. Kad išvengtų aptikimo, Wetzel padidino dujų lygį ir liepsnos pasiekė bauginantį ilgį, daugiau nei 15 m baliono viduje, o balionas pakilo iki 2500 m.
Netrukus baigėsi dujos ir balionas pradėjo leistis žemyn. Praėjus 28 minutėms po jų pakilimo, gondola nukrito ant žemės taip stipriai, kad Wetzelis susilaužė koją. Jie buvo nusileidę netoli Nailos miesto. Per pusvalandžio trukmės skrydį, oro balionas nuskrido beveik 25 kilometrus.
Naila miesto valdžia suteikė šeimoms butus ir pagalbą pradėti naują gyvenimą. Wetzelis dirbo automobilių mechaniku, o Strelzyk Bad Kissingene atidarė televizorių remonto dirbtuvę. 1985 m. Strelzyk persikėlė į Šveicariją, tačiau po Vokietijos susijungimo 1990 m. grįžo į senąjį gimtąjį miestą Pößneck. Wetzeliai liko Bavarijoje.
Kai tapo žinoma apie drąsų pabėgimą, Rytų Vokietija nedelsdama padidino sienų apsaugą, uždarė visus nedidelius oro uostus arti sienos ir nurodė lėktuvus laikyti toliau šalies viduje. Propano dujų rezervuarai tapo registruotais gaminiais ir nebebuvo galima įsigyti didelio kiekio balionų statybai tinkamo audinio.
Pagal Strelzyk ir Wetzel istoriją buvo sukurti du filmai: „Night Crossing“ (1982) ir „Balloon“ (2018). Balionas, kuriuo jie bėgo, dabar yra nuolatinėje parodoje Haus der Bayerischen Geschichte muziejuje, Bavarijoje.
