„Kur kas geriau susidurti su kulkomis nei žūti sprogus bombai namuose“, – skelbė stoti į britų armijos gretas raginantis plakatas Pirmojo pasaulinio karo metais. Kvietimą reikia suprasti kaip užuominą apie oro antpuolius, kurių dažnu taikiniu buvo pasirenkama Didžioji Britanija.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Didžioji Britanija pasijuto visiškai nepasirengusi dorotis su priešų orlaivių, kurių pavadinimas – dirižabliai, arba cepelinai, keliama grėsme. Cepelinai iš esmės – tai milžiniški cigarų pavidalo dirižabliai, pripildyti lengvesnių už orą vandenilio dujų. Į kelių šimtų metrų aukštį pakylantys dirižabliai gali išjungti variklius ir tyliai sklęsti palei debesis bei vykdyti itin netikėtas atakas. Tai buvo pirmas kartas, kada civiliai susidūrė su tokio tipo grėsme.

Iš pat pradžių, 1910-aisiais, dirižabliai buvo eksploatuojami komerciniais tikslais kaip keleiviniai oro laineriai. Iki to meto, kai kilo Pirmasis pasaulinis karas, dirižabliais jau buvo nuskraidinta daugiau nei dešimt tūkstančių keleivių, o bendras šių transporto priemonių reisų skaičius viršijo pusantro tūkstančio.

Pagrindinis dirižablių konstrukcijos elementas – medžiaga aptrauktas standus metalinis karkasas, sudarytas iš skersinių žiedų ir išilginių santvarų, prie kurių primontuota keletas atskirų dujų balionų. Dažniausiai dirižablių karkasas buvo gaminamas iš duraliuminio – aliuminio lydinio su variu ir trupučiu dar dviejų arba trijų rūšių metalo. Tiksli to lydinio sudėtis ne vienus metus buvo laikyta didžiausioje paslaptyje.

Pirmųjų dirižablių dujų balionai buvo formuojami iš guma padengtos medvilnės, bet vandenilio molekulės yra tokios mažos, kad prasprūsdavo pro audeklą.

Kiek vėliau vokiečiai atrado apdorotų galvijų žarnų membranų teikiamus pranašumus. Minėtina, kad pirminė ir tuo metu tradicinė šio produkto paskirtis – atskirti vieną ant kito dedamus aukso lakštus, kad juos pavyktų suploti iki mikrono plonumo. Medžiaga, gaminama specifiškai apdorojant galvijų žarnas, buvo vertinama dėl tvirtumo, atlaikančio net ir auksakalio plaktuko smūgius, be to, tokią medžiagą buvo galima sujungti ir sulankstyti taip, kad būtų suformuoti keli nepralaidūs sluoksniai.

Tikslią tos medžiagos, kurios angliškas pavadinimas („goldbeater’s skin“) išverstas pažodžiui sudarytų frazę „auksakalio oda“, gamybos metodiką pateikė pašto ir telekomunikacijų muziejuje „Post & Tele Museum“ dirbęs Markas Steadmanas:

„Auksakalio oda“ gaminama iš tam tikros karvių žarnų dalies, konkrečiai – išorinio aklosios žarnos, kartais net vadinamos apendiksu, sluoksnio. Taigi, išorinis aklosios žarnos sluoksnis kruopščiai nulupamas ir suskirstomas maždaug 60 centimetrų ilgio ir 25 centimetrų pločio gabalais. Tada šios žarnų atplaišos pamerkiamos į švelnų šarminį tirpalą ir nugremžiamos buku peiliu, kad nuo jų pasišalintų riebalai. Švari „oda“ ištempiama ant rėmo. Viena įstabiausių šios medžiagos savybių ta, kad, norint sujungti arba sulipinti atskirus gabalus, tada, kai „oda“ dar šlapia, reikia suglausti dvi jos skiautes taip, kad vienos kraštelis užeitų ant kitos, ir įnirtingai patrinti sujungimo siūle tapsiančią persidengimo vietą. Lygiai tokiu pat būdu, t. y. sulipinant kelis sluoksnius, „odą“ pavyksta ir pastorinti. Pavyzdžiui, orlaivių dujų balionai kaip tik ir buvo formuojami net iš septynių „odos“ sluoksnių.

Dėl organinės prigimties „odos“ gabalai tarsi suaugdavo, o siūlės nė nesimatydavo – susiformuodavo hermetiškas, net vandeniliui nepralaidus sujungimas. Puiku buvo ne tiktai tai, kad pro „auksakalio odą“ neprasiskverbia vandenilis, bet ir tai, jog ji – lengva ir ypač tvirta, todėl ir tapo idealiai dujų balionams tinkama medžiaga.

Matyt, jau įtariate, kad dideliam dujų balionui pagaminti prireikia neįtikėtinos galybės karvių žarnų. Kaip teigiama 1992-aisiais JAV nacionalinio patariamojo komiteto aeronautikos klausimais parengtoje ataskaitoje, iš vienos karvės pavyksta gauti tik vieną tokią „odą“, o kvadratiniam metrui medžiagos prireikia 15-os karvių. Belieka paminėti, kad visų vokiečių eksploatuotų dirižablių balionų paviršiaus plotas prilygo 20 000–30 000 kvadratinių metrų, o šitai reiškia, kad hermetiškam kiekvieno orlaivio balionui turėjo būti paaukota daugiau nei 250 tūkst. karvių.

Šis karo metais atsiradęs poreikis, aišku, atsiliepė Vokietijos mėsos pramonei: vokiečiams paprasčiausiai teko atsisakyti taip mėgstamų dešrų, kad armijai nestigtų orlaivių, galinčių apmėtyti bombomis Didžiosios Britanijos miestus.

„Karo metais „auksakalio odos“ rinkimas Vokietijoje buvo vykdomas labai sistemingai, – rašoma ataskaitoje. – Kiekvienas mėsininkas privalėdavo pristatyti kiekvieno paskersto gyvulio žarnas. Agentai griežtai kontroliavo šį procesą Austrijoje, Lenkijoje ir šiaurinėje Prancūzijos dalyje. Gaminti dešras čia buvo draudžiama.“

Nepaisant draudimo gaminti dešras, „auksakalių odos“ resursai per Pirmąjį pasaulinį karą išseko, todėl dirižablius gaminusi įmonė „Zeppelin“ buvo priversta užsiimti medžiagos perdirbimu ir naudoti žemesnės kokybės dirbtinį pakaitalą. Dėl prastos tų karo metais pagamintų dujų balionų kokybės daugelio orlaivių skrydžiai baigdavosi katastrofomis, o įgulos žūdavo.

Vokietijos karinės pajėgos su užmoju eksploatavo dirižablius ir kaip bombonešius, ir žvalgybos tikslais. Didžiojoje Britanijoje vykdytų bombardavimų aukomis tapo per 500 piliečių. Gynybos pajėgoms dirižablius buvo ypač sunku aptikti ir numušti, nors tai tebuvo skrendantys balionai, pripildyti degių dujų. Dalykas tas, kad standartinės kulkos ir šrapneliai tepradurdavo mažutes skylutes, pro kurias vykstantis dujų nuotėkis buvo visiškai nereikšmingas. Galų gale britai sukūrė kitokias kulkas – „Brock“, pripildytas oksiduojančio kalio chlorato, ir „Buckingham“, pripildytas fosforo. Fosforui sureagavus su chloratu įsiplieskia liepsna, o nuo jos užsidega dirižablio baliono viduje esantis vandenilis.

Siekiant pergudrauti tolydžio tobulėjančią britų gynybą, Vokietijoje buvo sukurti nauji dirižabliai, pajėgūs pakilti į didesnį (maždaug 6,4 kilometro) aukštį ir išvengti priešų kulkų. Deja, kuo aukščiau dirižablis pakildavo, tuo jį pilotuojantiems žmonėms darydavosi šalčiau ir tuo labiau trūkdavo deguonies, o šitai neišvengiamai sukeldavo kalnų ligą. Negana to, dideliame aukštyje tekdavo grumtis su ypač stipriais nenuspėjamos krypties vėjais ir tai apsunkindavo orlaivio manevravimą. Tikra tiesa, kad nemažai į oro antpuolius išsiruošusių dirižablių buvo nunešti stipraus vėjo ir nepasiekdavo užsibrėžtų taikinių.

Su Vokietijos pralaimėjimu Pirmajame pasauliniame kare baigėsi ir dirižablių, kaip karinių orlaivių, gyvavimo era, kadangi pergalę iškovojusios sąjungininkės kaip kompensacijos pareikalavo visiško Vokietijos oro pajėgų panaikinimo ir likusių orlaivių atsisakymo. Likus savaitei iki Versalio taikos sutarties pasirašymo, daugelio dirižablių įgulos sunaikino orlaivius, kad būtų išvengta perdavimo. Tie dirižabliai, kurie išliko, 1920-aisiais atiteko Prancūzijai, Italijai, Didžiajai Britanijai ir Belgijai.

Pabaigai beliko pasakyti, kad karo metais iš viso buvo pastatyti 84 dirižabliai. 60-ies iš jų likimas nežinomas. Pusė sudužo per katastrofas. Per 51 antskrydį, kurio tikslu tapo Anglija, buvo numesta daugiau nei 5,8 tūkst. bombų, nužudyta daugiau nei 550 piliečių, o sužalota – daugiau nei 1,3 tūkst. Tenka kalbėti ir apie didžiulę materialinę antskrydžių padaromą žalą, ypač dėl neigiamo jų poveikio karo metų gamybai: remiantis pateiktais vertinimais, dėl 1915–1916 metais vykdytų bombardavimų teko atsisveikinti su šeštadaliu įprastai pagaminamos amunicijos.

Komentarai ()