„Jei reikėtų pasakyti, koks lietuvių šeimos aukso amžius, visiškai nedvejočiau, kad jis yra dabar“, - įsitikinusi Vilniaus universiteto (VU) profesorė Dalia Marcinkevičienė.

Rumunijoje surengtoje Europos šeimos istorikų konferencijoje D.Marcinkevičienė šiomis dienomis skaitys pranešimą. Pasak mokslininkės, apie Rytų Europos šalis, ypač tas, kurios kadaise priklausė carinės Rusijos imperijos pakraščiams, nedaug žinoma. Visoje akademinėje literatūroje esame tapatinami su rusų bendruomene, nes menkai atstovaujame savo šeimos istorijai publikuojamais tyrinėjimais. Jie mūsų krašte menkai remiami.

Tarp Rytų ir Vakarų

„Baisus dalykas, kas apie mus rašoma. Ir tuokiamės 14 metų, ir „snochačestvo“ - mokslininkų plačiai ištyrinėta rusų bendruomenės tradicija, kai uošvis visada galėjo seksualiai išnaudoti savo marčią (rusiškai „snocha“). Lietuvių bendruomenėje tai buvo negirdėtas dalykas, - kalbėjo VU Lyčių studijų centro direktorė. - Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje britas Johnas Hajnalas, pasinaudojęs surinkta medžiaga, nubrėžė liniją, kas yra Europa ir Azija istorinės šeimos požiūriu. Jis atsekė, kad visoje Vakarų Europoje ir Skandinavijoje buvo tuokiamasi labai vėlai, 28-30 metų, o einant Rytų link, jau rusų bendruomenėse, jaunoji galėjo būti 14-16 metų. Mes patenkame į rusiškos šeimos arealą, nors lietuvių bendruomenėse buvo visiškai ne taip. Ir negalėjo būti.“

D.Marcinkevičienės surinktais duomenimis, lietuvių sutuoktinių amžiaus vidurkis buvo 33 metai. Istorikė 1996 metais apgynė daktaro disertaciją apie santuokas ir skyrybas Lietuvoje XIX amžiuje - XX amžiaus pradžioje. Laikotarpis nuo baudžiavos panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai formavosi tradicinė lietuvių šeima, apibrėžtas dar sovietmečiu lietuvių šeimos istorijos tyrinėjimų pradininkės etnologės Angelės Vyšniauskaitės. Nors ideologija ir turėjo įtakos, D.Marcinkevičienės manymu, nebuvo didelė klaida tradicinės lietuvių šeimos pagrindu pasirinkti lietuvio ūkininko, kalbančio lietuviškai, šeimoje susiklosčiusias tradicijas. Žinoma, dabar iškyla nemaža problema, kad į tokias valstietiškas tradicijas neįtraukta nieko, kas buvo būdinga lenkiškai kalbančiai aristokratijai ir bajorijai, bet šį paveikslą visuomet galima papildyti.

Pasak istorikės, A.Vyšniauskaitė padarė didelį darbą, kad tos lietuvių ūkininkų šeimos tradicijos pereitų į sovietinius vestuvių papročius ir išliktų gyvos iki šiol, perduodamos iš kartos į kartą. Kita vertus, kai kalbame apie istoriškai susiklosčiusias lietuvių šeimos tradicijas, neturime kuo daugiau pasikliauti, nes iki šiol nėra parašyta akademinė lietuvių šeimos istorija.

Piršlys - ne melagis

Tarp daugybės D.Marcinkevičienės tyrinėtų šaltinių buvo ir prašymai leisti susituokti, kai yra kanoninių trukdžių. Jie atskleidžia, kodėl žmonės tuokėsi XIX amžiuje: ar iš vadinamosios romantinės meilės, ar dėl materialinių paskatų. Pasak istorikės, XIX amžiaus logika visai kitokia nei šių dienų ir ūkininkų vaikų santuokos, be jokios abejonės, nebuvo sudaromos aklai, o tarp tam tikros socialinės grupės jaunuolių. Jie turėjo panašų požiūrį į gyvenimą ir vertybes, jų tėvai buvo vienodo ekonominio pajėgumo, todėl galima manyti, kad tokios šeimos turėjo gyventi laimingai.

„Nepritariau A.Vyšniauskaitės įtvirtintai nuomonei, kad piršlio vaidmuo buvo apgauti dažniausiai jaunosios tėvus ir kokiu nors būdu sudaryti turtiniu požiūriu nelygią santuoką, - sakė tyrinėtoja. - Iš tikrųjų piršlys buvo derybininkas. Jis jaunosios pasogos dydį suderindavo su tuo, ką siūlė jaunasis, kad abi pusės būtų vienodos ekonominiu pajėgumu.“

Jaunuoliui, kuris būtų norėjęs vesti neturtingą merginą, net tėvas nebūtų galėjęs padėti. Jaunasis, kad išsilaikytų tėvo socialinėje ekonominėje grupėje, gaudavo tam tikrą dalį žeme. Jei jaunoji neatsineštų tokios pat dalies pasogos, jaunojo sesuo neištekėtų į kitą tolygų ūkį. Jaunosios atsinešti pinigai nebuvo, kaip rašė A.Vyšniauskaitė, dovana sutuoktinių gyvenimo pradžiai, juos kaip žemės atitikmenį perduodavo jaunojo broliui ar seseriai.

Tokią unikalią lygiavos principu pagrįstą paveldėjimo sistemą tyrinėtoja aptiko jau XIX amžiaus pradžioje tarp neįbaudžiavintų valstiečių, o nuo XIX amžiaus antros pusės toks modelis paplito masiškai.

Vakarų Europoje ūkis nebuvo skaldomas. Jį paveldėdavo sūnus ar duktė, dažniausiai vyriausias sūnus, o visi kiti turėdavo pasitraukti ir tik nuo tėvo geros valios priklausė, ar gaus tam tikrą dalį pinigais. Turėdami kaip nors pragyventi, jie pasitraukdavo į pramonės miestus ir skatino tų šalių pramonės raidą.

Rusų bendruomenėje šeimą iki pat mirties valdė tėvas. Nuo jo priklausė visi sprendimai. Lietuvių šeimose pagrindinis tėvų ūkis buvo atidalijamas ne tada, kai tėvas mirdavo arba gulėdavo mirties patale, o kai vaikai suaugdavo turėti savo ūkius.

Tada prasidėdavo ūkio dalybos ir kai būdavo nusprendžiama, kuris vaikas liks tėvo troboje, jo ir tėvų santykiai būdavo apibrėžiami žodine arba rašytine sutartimi. Vadinamojoje išimtinėje būdavo tiksliai nurodoma, ką vaikai įsipareigoja duoti tėvams kaip išlaikymą: kiek žąsų, grūdų, bulvių, kad atsitikus nelaimei bus pakinkytas arklys ir tėvas ar mama nuvežti pas gydytoją. Jei tėvai ir likdavo gyventi ūkyje, įsikurdavo kitame namo gale arba, šaltinių teigimu, jiems būdavo pastatoma trobelė kitoje sklypo vietoje.

Kol mirtis išskirs

D.Marcinkevičienė pirmoji peržiūrėjo visas XIX amžiaus katalikų skyrybų bylas, daugiau kaip kelis tūkstančius separacijos bylų, prašymų anuliuoti santuokas. Aišku, tada oficialių skyrybų nebuvo. Santuoką galėjo nutraukti tik mirtis.

„Tik tuo atveju, jei santuokos sudarymo metu buvo pažeistos tam tikros kanoninės taisyklės, dvasinis teismas galėjo ją anuliuoti. Tačiau tai buvo aristokratijos ir turtingų bajorų privilegija. Joks paprastas Lietuvos gyventojas to negalėjo padaryti ir retas kuris apie tai žinojo“, - pasakojo istorikė.

Tarp tokių kanoninių taisyklių pažeidimų ji minėjo atvejį, kai po 20 metų buvo prašoma anuliuoti santuoką, nes ją sudarant vyras nesuvokęs, ką darąs. Santuoką galėjo anuliuoti, jei pasisekdavo įrodyti, kad sutuoktinis ar sutuoktinė nuslėpė, jog buvo įšventinti į vienuolius arba jau buvo susituokę kitoje parapijoje.

Katalikai turėjo kitą galimybę pradėti gyventi atskirai nuo sutuoktinio, tačiau nesudarydami kitos santuokos. Vadinamąją separaciją nuo stalo ir guolio galėjo gauti dažniausiai moterys, kenčiančios žiaurų vyro elgesį arba jei vyras paliko šeimą prieš daugelį metų ir niekada joje nebepasirodė. Laukdavo varginanti procedūra, nes neužtekdavo įrodyti, kad sutuoktinio nebėra namuose. Reikėdavo paduoti prašymą parapijos kunigui, šis jį išsiųsdavo į visos Rusijos imperijos katalikiškas parapijas, kad per pamaldas būtų paskelbta, ar ten nėra tokios moters ar vyro. Tai užtrukdavo ne vieną mėnesį ir jei iš visur suplaukdavo neigiami atsakymai, dingęs asmuo būdavo įvardijamas kaip nerastas. Tada moteris gaudavo atskirą pasą, nes susituokusi jo neturėjo ir buvo apribota gyvenamosios vietos.

Apie ištvirkusį gyvenimo būdą

Vis dėlto separacijos galėjo siekti taip pat tik turtingesni žmonės. Kiti neturėjo nei žinių, nei pinigų ir paprasčiausiai išsiskirdavo neoficialiai. Tokių atvejų lietuvių bendruomenėse ypač padaugėjo po baudžiavos panaikinimo, kai prasidėjo didelis žmonių judėjimas. Istorikė peržiūrėjo šūsnį bylų „apie ištvirkusį gyvenimo būdą“, inicijuotų skundų apie šeimas, kurios gyveno susidėjusios.

„Įdomu, kad aplinkiniai tokių šeimų nevertindavo neigiamai, - sakė tyrinėtoja. - Skundas atsirasdavo tikrai ne dėl moralinių dalykų, o tik tada, kai, tarkim, buvęs sutuoktinis kad ir po penkerių ar dešimties metų klajonių sumanydavo vėl pradėti gyvenimą kartu, nes puikiai žinojo, jog gali kreiptis į dvasinį teismą. Toks skundas galėdavo atsirasti ir kaimynams susipykus dėl kokių nors ganyklų, kitų materialinių dalykų.“

Kaip matyti iš skundų ir liudytojų parodymų, susidėjusios šeimos kartu išgyvendavo labai ilgai ir darniai: penkerius, 12 ar net 27 metus, susilaukdavo vaikų ir dažnai žmonės byloje liudydavo, kad nieko blogo apie tą šeimą negali pasakyti.

Teismo sprendimai būdavo vienareikšmiškai žiaurūs. Tokia šeima turėdavo išsiskirti, o jei nepaklusdavo, įsikišdavo policija. Nors tokioje šeimoje pavardės pakeisti nebuvo galima, susilaukus vaikų kaskart mėginta įteisinti jiems tėvo pavardę. Bažnytiniai kanonai tai draudė, vaikas turėjo būti užrašytas skiltyje „benkartas“ su motinos pavarde. Vis dėlto dažnai tokiose šeimose vieni vaikai turėdavo motinos, kiti - tėvo pavardę. Vadinasi, kartais kažkokiais būdais pavykdavo juos įteisinti, bet jei tokia šeima patekdavo į dvasinio teismo akiratį, vaikų gimimo metrikose tėvo pavardė būdavo nubraukiama, užrašoma motinos pavardė ir prierašas: „benkartas“.

„Iš tikrųjų didžiulis mitas, kad tada nebuvo žmonių, kurie gyveno kartu nesusituokę, - sakė D.Marcinkevičienė. - Šiuo požiūriu mano koncepcija skiriasi nuo A.Vyšniauskaitės. Jos įsivaizdavimu, tradicinė šeima buvo ideali, gyveno gražiai, ilgai, darniai ir mylėdami vienas kitą. Jei pradėtume tyrinėti vaikų auklėjimą, vyro ir žmonos santykius, paaiškėtų, kad jie jokiu būdu nebuvo gražesni, tauresni, geresni nei dabartinių šeimų. Tarpukariu taip pat klostėsi graži lietuvių šeimos istorija, tačiau tik nedidelėse socialinėse grupėse ir truko tai gana trumpai. O dabar emociniu požiūriu mūsų šeimos išgyvena geriausius laikus.“

Vis dėlto neretai girdima nuomonė, kad tradicinė lietuvių šeima krinka ir reikia atsigręžti į praeitį, istoriškai susiklosčiusias šeimos tradicijas. Pasak mokslininkės, pateisinamas dalykas, kad mūsų politikai ir valstybinės šeimos politikos koncepcijos kūrėjai taip kalba. Tokius stereotipus, paveiktus sovietinės istoriografijos, jie išgirdo savo pačių šeimose. Iš tikrųjų buvo sukurtas mitas apie tobulą valstietį bei jo šeimą - pritempiant prie sovietinio modelio ir paneigiant XIX amžiaus aristokratijos bei bajorijos šeimos tradicijas. Galiausiai A.Vyšniauskaitė niekada ir netyrinėjo tokių šaltinių, kurie galėtų prabilti, kokie iš tikrųjų buvo santykiai to meto šeimoje.

Paskenduolių likimai

D.Marcinkevičienė tyrinėjo ir vienišų motinų likimus. Pasak mokslininkės, - juodąją lietuvių šeimos istorijos pusę, nes šiuo atveju veikiausiai visoje Europoje esame panašūs tik į airius. XIX amžiaus antroje pusėje - XX amžiaus pradžioje užfiksuota nepaprastai mažai nesantuokinių vaikų, pagimdytų vienišų motinų. Lietuvių visuomenėje tokie vaikai nebuvo toleruojami ir vieniša motina neturėjo kito kelio kaip Veronika, įamžinta Antano Vienuolio apsakyme „Paskenduolė“.

„Mėgindama atsekti vienišos, vaiko besilaukiančios merginos likimą lietuvių bendruomenėje, perskaičiau visą to meto grožinę literatūrą ir nė viename kūrinyje neradau gražiai užauginto „mergos vaiko“, - pasakojo istorikė. - Dažniausiai jis ir negimdavo arba pati motina nusižudydavo. Jeigu jau atsirasdavo šiame pasaulyje, tai neišnešiotas, mažas it žiurkė, kaip sakė Žemaitė, ir toks silpnas, kad būtinai numirdavo. O jei nenumirdavo, tai būdavo ujamas visų vaikų, kol galų gale vis tiek nesulaukdavo kokio ten penktojo gimtadienio.“

Netikėtai aptiktas Žemaitės apsakymas „Samdinė“ apie jauną merginą, tarnavusią pas pagyvenusį našlį ūkininką ir susilaukusią nuo jo vaiko, nustebino tyrinėtoją: vaikelis gimė laiku, augo, kaip Žemaitė rašė, rubuilis, raudonais skruostais ir buvo labai mylimas. Pradėjo gilintis, kaip galėjo atsirasti toks kūrinys, galbūt jis žymi naują mūsų bendruomenės požiūrį į „mergos vaiką“, tačiau paaiškėjo, kad apsakymas nėra originalus, o laisvas prancūzų rašytojo Guy de Maupassant‘o novelės vertimas.

„Teisingumo dėlei turėčiau pasakyti, kad pažiūra į vadinamuosius mergos vaikus beveik nepasikeitė tarpukariu, - pripažino istorikė. - Tik sovietmečiu pavyko išguiti panieką vienišos motinos vaikams, nes jos įstatymais buvo remiamos, o įžeidžiantis žodis „benkartas“ - uždraustas.“

Sovietmečio šokas

Istorikė pripažino, kad labai reikšmingi būtų ir ankstesnių laikų šeimos tyrinėjimai. Atsivertų nepaprastai gražūs ir įdomūs lietuvių šeimos istorijos puslapiai. D.Marcinkevičienė yra pasiryžusi rašyti akademinius reikalavimus atitinkančią lietuvių šeimos istoriją. Pirmasis jos tomas būtų kelerių metų laikotarpiu pasirodysiantys sovietmečio šeimos tyrinėjimai, o nuo sovietmečio mokslininkė eitų vis gilyn.

„Sovietinė ideologija skyrė didžiulį vaidmenį šeimai, - sakė istorikė. - Mėginu atskleisti, kaip ji buvo taikoma šeimos gyvenimui. Juk ta ideologija buvo neapčiuopiama, paskleista per švietimą, edukologiją ir daugeliu kitų būdų, dėl to, kaip rodo mano tyrimai, ją ir perėmėme. Visus tuos postulatus, kuriuos atradau kaip propagandinius šūkius analizuodama sovietinę spaudą, psichologų vadovėlius, švietimui skirtas knygas, vėliau išgirsdavau pokalbiuose su sovietmetį pergyvenusiais žmonėmis. Kaip atskleidžia jų likimai, kitaip ir nebuvo įmanoma.“

Tyrinėtoja taip pat domėjosi, kaip vaikus auginančioms motinoms sekėsi derinti šeimą ir darbą, nes nuo 1945 metų visos darbingo amžiaus moterys privalėjo dirbti valstybės mokamą darbą. Darželių nuolat trūko iki pat 1985 metų, ką jau kalbėti apie penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius, aukles samdyti draudė. Lietuvoje nebuvo ir tokios tradicijos kaip Rusijoje - „institucija babuški“ („senelės institucija“), kai nuo XIX amžiaus, ir ypač sovietmečiu, seneliai tiesiog privalėjo padėti auginti vaikaičius.

Lietuvės močiutės sovietmečiu, jei sodybos nebūdavo numelioruotos, dažnai iš paskutiniųjų gyvendavo savo kaimuose ir joms vaikai, įsikūrę miestuose, palikdavo atžalas iki vienų ar dvejų metų, kol sulaukdavo darželio eilės.

„Apskritai sovietinis laikotarpis lietuvių šeimai buvo didžiulis šokas, nes po 1940 metų šeimos santykiai buvo pakeisti iš pagrindų, - kalbėjo D.Marcinkevičienė. - Lietuvės moterys visada dirbo, tačiau XIX amžiuje, kai jos triūsė savo ūkiuose ar vertėsi kokiu nors amatu namuose, buvo dešimtmečiais susiklostęs gyvenimo būdas ir vaikai galėjo būti kartu. Žinoma, mama sunkiai dirbo ir vaikai labai anksti būdavo įtraukiami į sunkų fizinį darbą. Ir joks čia darbinis auklėjimas, kaip visiškai neteisėtai vadina A.Vyšniauskaitė, jei vaikas piemenauja šaltyje po daugelį valandų, tačiau kiek leido ekonominis pajėgumas, mama buvo šalia vaikų. To visiškai neliko sovietmečiu, kai mamos turėjo dirbti valstybės mokamą darbą toli nuo namų ir nebuvo jokių pogimdyminių atostogų.“

Istorikė pamėgino atsakyti, kaip tada iš tikrųjų buvo prižiūrimi vaikai. Motinų psichinės ir vaikų fizinės sveikatos sąskaita. Iš įvairių šaltinių tyrinėtoja atsekė kelias strategijas. Labai paplitęs būdas šiek tiek paaugusiems vaikams po kaklu pakabinti raktus. Vaikai prižiūrėjo save kaip galėdami, o mamos siaubingai jaudinosi, jokių mobiliųjų telefonų nebuvo. Išeidamos į darbą, labai griežtai elgdavosi su vaikais. Jie būdavo prigąsdinami, kaip elgtis su dujomis ar durimis, ir mamos tai darydavo nesąmoningai, iš baimės, kad kas nors neatsitiktų didesnę dienos dalį vaikus palikus vienus.

Kita strategija, kai šiek tiek vyresnis vaikas turėdavo prižiūrėti kitą, dažnai šešiametei išugdė priešiškumą mažesniems broliams ir seserims. Visą vaikystę prižiūrėjo juos, nors taip norėjosi žaisti su bendraamžiais.

Trečiai strategijai reikėjo drąsos. Moterys sugalvodavo priežasčių likti namuose, pavyzdžiui, „susiveikdavo“ medicinos pažymėjimą. Dažnai aukštąjį išsilavinimą turinčios mamos rinkdavosi paprastą pamaininį, dažniausiai kiemsargio, darbą. Mėgindavo verstis namudininkyste, tarkim, siūti, tačiau uždarbiavimas iš tokio verslo buvo vertinamas kaip spekuliacija. Moterys gyvendavo nuolat jausdamos įtampą, kad gali būti įskųstos, ir vaikai dažnai būdavo siunčiami sekti, ar neateina kokie nors įtartini asmenys.

„Žinoma, tam tikra dalis žmonių ir sovietmečiu turėjo neblogas sąlygas, - pripažino istorikė, - tačiau tos laimingos vaikystės ir motinystės nebuvo tiek daug. Ir santuoka iš meilės - stereotipas. Penktame kurse studentas gaudavo paskyrimą ir trejus metus turėdavo atidirbti, todėl tiek daug būdavo santuokų. Kokia romantinės meilės koncepcija buvo sukurta sovietmečiu, vėl reikėtų kalbėti, kaip ta propaganda veikė žmonių emocijas.“

Komentarai (0)