„Būčiau laimingas, jei XIII Lietuvos istorijos amžius su savo kultūra neliktų terra incognita šiuolaikiniams skaitytojams, o labiausiai – jauniems žmonėms“, – sako literatūrologas Algimantas Bučys, naujoje studijoje rašantis apie Lietuvoje visai netyrinėtus 9 sakralinius tekstus ir 3 lietuvių kilmės šventuosius.

Paklaustas, ar jaučia keičiąs lietuvių literatūros, o ir Lietuvos kultūros istoriją, A. Bučys tikina, kad jo atradimai papildo ir „nieko nesujaukia ir neardo“. „Tiesiog atsiranda dar vienas tarpsnis – XIII amžius. Aš jį vadinu Mindaugo epocha“, – aiškina pašnekovas.

A. Bučys yra literatūros kritikas, tyrinėtojas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras.

Jis yra išleidęs ne vieną eilėraščių rinkinį, taip pat du romanus („Tik priešas tavo priešams“ (1982) ir „Tremtis“ (1987), keletą literatūrologijos knygų.

2008-aisiais pasirodė A. Bučio straipsnių rinkinys „Barbarai vice versa klasikai: centras ir periferija rašytojo strategijose“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Naujoje savo knygoje „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) įvedate terminą „seniausioji lietuvių literatūra“. Koks šio termino santykis su „senąja lietuvių literatūra“? Kokio pobūdžio toji Mindaugo epochos literatūra?

Daugelyje senų vadovėlių ar enciklopedijų straipsniuose lietuvių literatūros istorija prasidėdavo XV amžiuje – Vytauto užsakymu parašytais metraščiais. Pastaraisiais nepriklausomybės metais A. Jovaiša pasiūlė pradėti lietuvių literatūros istoriją Gedimino 1323–1324 m. laiškais. Taigi pradžia nusikėlė maždaug šimtmečiu anksčiau.

O XIII amžius buvo lyg ir tuščia vieta literatūros istoriko požiūriu. Žinojome, kad Mindaugo kanceliarijoje buvo parašyti kai kurių Žemaitijos miestų dovanojimo aktai Kryžiuočių ordinui. Tad tiek Mindaugo aktai, tiek Gedimino laiškai parodo, kad lietuvių karaliaus dvare buvo raštinė, kuri padėjo palaikyti elementarius diplomatinius santykius. Bet ne daugiau.

Mano nuomone, tai yra kanceliarinė raštija, kurią su litertūros istorija sunku susieti. Galima susieti nebent kaip paliudijimą, kad lietuvių karaliaus dvare buvo raštinė, kur dirbo keli lotyniškai ir vokiškai rašantys žmonės. Tačiau lietuvių literatūros istoriją pradėti kanceliariniais tekstais, kuriais nemažus Lietuvos plotus Mindaugas padovanoja kryžiuočiams – tai irgi menkas pliusas mums.

Mano atradimą lėmė atsitiktinumas rašant 2008 m. išspausdintą knygą „Barbarai vice versa klasikai: centras ir periferija rašytojo strategijose“. Jos pamatas – geopolitinis centro ir periferijos santykis: kas valdo Lietuvą ir iš kokio centro? Puikiai žinome, kad ne taip seniai mus valdė Maskva, o Lietuva buvo sovietinės imperijos periferija. Anksčiau, carų laikais, mus valdė Sankt Peterburgas, Lietuva vėl buvo nuošali periferija. Ją taip ir vadino – severo-zapadnyj kraj.

Mūsų istorijoje buvo laikotarpis, kai aukščiausios valdžios centras buvo lenkiškoji Krokuva, vėliau Varšuva. Tada lietuviai intensyviai lenkėjo, o Lietuvą lenkų diplomatai ir istorikai vadindavo Lenkijos provincija. Pagal mano geopolitinio viešpatavimo sistemą praeityje buvo tik trys nepriklausomos Lietuvos laikotarpiai (kuomet pati Lietuva buvo savo aukščiausios valdžios centras): tai Mindaugo epocha, po to – pagoniškoji Lietuva (kai valdė Traidenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis) ir tarpukario Lietuva (1918–1940).

Tad kai rašiau minėtą knygą, mane ypač sudomino Mindaugo laikotarpis. Kai Lietuva buvo visiškai nuo nieko nepriklausoma. Aplinkinės žemės – Prūsija, Livonija, Lenkija, Kijevo Rusia buvo tuo metu nuo ko nors priklausomos: nuo vokiečių imperatoriaus, nuo totorių chano ir kitų viešpataujančios valdžios centrų.

Bet man krito į akis, kad savarankiškasis Lietuvos valdovas Mindaugas metraščiuose yra beveik rečiau minimas nei jo vyriausiasis sūnus Vaišvilkas. Dar daugiau – seniausiuose Naugardo metraščiuose atradau klasikinę Vaišvilko hagiografiją, t. y. aukštu sakraliniu (šventuoju) stiliumi parašytą Vaišvilko biografiją. Istorikai buvo pastebėję, kad rusėnų metraščiuose vietomis kalbama apie Vaišvilką aukštu hagiografiniu stiliumi, tačiau niekas rimčiau nepaaiškino, kodėl būtent apie Vaišvilką šitaip kalbama. Ukrainiečių istorikė T. Vilkul net šiandien aiškina, kad pradžioje tai buvo paprastas pasakojimas apie lietuvių kunigaikščio žygius, o po to rusų knygiai, metraštininkai tarsi iš neturėjimo ką veikti staiga parašė apie jį kaip apie šventąjį. Man toks paaiškinimas atrodo perdėm nerimtas.

Man pačiam lūžis įvyko tada, kai skaitydamas senosios Kijevo Rusios vienuolynų istorijas radau tekstą, liudijantį, kad hagiografija buvo rašoma ne tik krikščionims kankiniams ar šventiesiems, bet ir žmogui, pastačiusiam vienuolyną (ktitoriui, fundatoriui). Tuomet viskas atsistojo į savo vietas: turėjau konkretų atsakymą į klausimą, kodėl atsirado hagiografija: juk Vaišvilkas, yra žinoma, buvo pirmasis lietuvis, įsteigęs vienuolyną ant Nemuno kranto prie Naugarduko. Taigi jo įsteigtame vienuolyne pagal viduramžių paprotį turėjo būti ir buvo parašyta vienuolyno įkūrėjo hagiografija, naudojama bažnytinių apeigų atitinkamomis dienomis, pasimeldžiant ir paminint fundatorių.

Mano nuomone, tekstas apie Vaišvilką yra pirmasis lietuvių literatūros kūrinys. Nes tai ne kanceliarinis raštas, o tikras, pagal visus viduramžių sakralinės literatūros etiketus parašytas kūrinys, kurį išverčiau iš senosios bažnytinės slavų kalbos ir pavadinau „Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.

Koks buvo tolimesnis Vaišvilko sakralinės biografijos likimas, kaip ji buvo vėliau naudojama, trumpinama, karpoma ir perrašinėjama įvairiuose mūsų istorinių kaimynų rusėnų (būsimųjų ukrainiečių ir baltarusių) bei pačių lietuvių metraščiuose ir istorikų veikaluose, aptariau ir minėtoje, ir naujoje knygoje.

Tyrinėdamas hagiografijos likimą susidūriau su dar viena mįsle: o kaip ir kodėl Vaišvilko gyvenimo aprašas atsidūrė seniausiame Naugardo metraštyje? Klausimas dar sunkesnis, kai žinai (iš rusų tyrinėtojų darbų), kad senovės Naugardo metraštininkai nesinaudojo mūsų artimiausių kaimynų rusėnų XIII a. metraščiais, kuriuose daugiausia rašoma apie Mindaugo laikų lietuvius.

Ieškodamas atsakymo, atradau dar kelis, mano manymu, svarbius Lietuvos kultūros ir literatūros istorijai tekstus.

Lemtingi Mindaugo epochos įvykiai vyko ne tik Lietuvoje. Kai Treniotos sąmokslu buvo nužudytas Mindaugas, lietuviams priklausė ne tik Naugardukas, bet ir Polockas, tad naujasis valdovas Treniota pasikvietė Polocko valdytoją Tautvilą ir jį taip pat nužudė. O Polocke liko Tautvilo sūnus ir kiti artimieji. Jie suprato, kas jų laukia, ir taip kilo pirmoji stambesnė lietuvių emigrantų banga – jie bėgo į Naugardą. Tarp bėglių buvo ir paslaptingoji aukštos kilmės lietuvaitė, kuri įstojo Naugarde į moterų vienuolyną. Ilgainiui ji tapo vienuolyno vyriausiąja, o po mirties buvo paskelbta šventąja ir iki šiol ortodoksinių krikščionių pasaulyje yra garbinama ir minima Charitinos Lietuvaitės vardu.

Tad pirmoji lietuvių kilmės krikščionė vienuolė ir vienintelė lietuvė šventoji yra Charitina Lietuvaitė (mirusi 1281 m.). Jos hagiografija neišliko, bet jai skirtas bažnytinių apeigų giesmes ir maldas pateikiu knygoje.

Tai dar ne viskas. Po Mindaugo nužudymo Vaišvilkas pasitraukė į Kijevo Rusios pietus. Bet vėliau surinko tėvo šalininkus, grįžo į Lietuvą ir atsikovojo karaliaus sostą. Tada antroji lietuvių emigrantų banga bėgo nuo Vaišvilko į Pskovą. Pirmiausia, Nalšios kunigaikštis Daumantas, kuris iki šiol įvardijamas kaip Mindaugo žudikas, atkeršijęs Mindaugui už savo žmonos paviliojimą ar atėmimą. Daumantas traukėsi ne vienas. Su juo, kaip liudija metraščiai, į Pskovą atvyko apie 300 lietuvių – rinktiniai kariūnai su šeimomis ir tarnais. Nenuostabu, kad Daumantas veikiai buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir beveik 40 metų – iki pat savo mirties 1299 m. – valdė Pskovą. Po mirties Pskovo gyventojai, atsidėkodami ne kartą juos apgynusiam nenugalimam lietuviui karvedžiui paskelbė jį krikščionių šventuoju ir šv.Daumanto Timotiejaus kultas šimtmečiais gyvavo, kol kylanti Maskvos galybė nepaskandino kraujyje abiejų nepriklausomų Šiaurės Rusios miestų – Naugardo ir Pskovo.

Šitaip XIII a. pabaigoje ir XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais Pskove buvo sukurti ne tik šv. Daumanto hagiografijos tekstai, bet ir nauji Vaišvilko hagiografijos variantai, kuriuos taip pat pateikiu išverstus į lietuvių kalbą.

Tad mes iš karto gauname net 9 sakralinius viduramžių tekstus, susijusius su pirmąja lietuvių kilmės šventąja Charitina Lietuvaite, šv. Daumantu Timotiejumi ir Mindaugo sūnumi Vaišvilku.

Kai kuriuos skaitytojus tai šokiruoja: kaip taip gali būti ir kodėl mes nieko apie tuos dalykus iki šiol negirdėjome ir nežinojome?

Ką būtų galima atsakyti į tokį priekaištą XXI amžiuje? Mano atsakymas – mano naujoji knyga.

Mindaugo epocha tradiciškai yra siejama su valstybės kūrimu, mėginimu krikštytis, Mindaugo karūnavimu – o toks kultūrinės reikšmės įvykis kaip vienuolyno įkūrimas yra likęs nuošalėje ir niekur neminimas?

Istorikai dažniausiai rašo politinę istoriją. Politinės istorijos požiūriu Vaišvilkas gali atrodyti pagonybės ir lietuvybės išdavikas. Ir ne vienas istorikas apie jį atsiliepia su panieka. Kodėl? Mat jis, atsikariavęs po Mindaugo žūties aukščiausiąją valdžią Lietuvoje, savo noru atsisako Lietuvos valdovo sosto ir pasodina savo vietoję savo sesers vyrą – rusėną Švarną, Mindaugo žentą. Politinis skandalas istorikams.

Bet pažvelkim atidžiau, atmetę naujųjų laikų tautines bei religines fobijas ir emocijas. Vaišvilkas gyveno XIII a., kai Maskvos galybės dar nė kvapo nėra (Maskva – tik mažas, niekam plačiau nežinomas kaimelis su medine pilimi). Rusifikacijos grėsmės nėra, nes Kijevo Rusioje nėra jokių rusų, o rusėnai patys užspausti totorių vasalinio jungo. Nėra net jokių stačiatikių (tai gana nekorektiškas XIX a. vertinys, nes žodį „pravoslavas“ derėtų versti „tikratikis“, o ne „stačiatikis“ pagal analogiją su „stačiakalbis“, t. y. „stačiai, nemandagiai kalbantis“).

Maža to – XIII a. visas dvasinis Kijevo Rusios gyvenimas yra valdomas Bizantijos patriarcho ir jo siunčiamų graikų tautybės vyskupų, dažnai net nemokančių slavų kalbos.

Kalbėdami apie Vaišvilką neturėtume užmiršti, ko jis siekė didžiąja prasme: kai Rusioje pramoko rašto, galėjo skaityti aibes iš graikų kalbos išverstų į senąją bažnytinę slavų kalbą knygų. Savo knygoje keliu hipotezę, kad Vaišvilkas jo įsteigtame vienuolyne subūrė lietuvių ir kitų baltų kilmės vienuolius ir pradėjo 1262 m. rašyti Lietuvos gyventojams atskirą chronografą, t. y. visuotiną istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki pomindauginių laikų.

Vilniaus Mokslų akademijos rankraštyne saugomame Vilniaus chronografe yra užrašytas garsusis Sovijaus mitas, kurio tekstą, kaip neseniai įrodė Prahos universitete dirbantis baltistikos specialistas Ilja Lemeškinas, galėjo parašyti tiktai baltų kilmės žmogus, nors rašyta senąja slavų kalba. Vaišvilkas vykdė didingą kultūrinį projektą – jis norėjo duoti lietuviams kultūros centrą, ir jo įsteigtas vienuolynas netrukus (jau po Vaišvilko nužudymo) pagarsėjo kaip svarbus knygų perrašinėjimo centras. Ten buvo surašyta ir garsioji Laurušavo evangelija, kurios viršelyje pavaizduotas kunigaikštis Laurušas, tradicijos siejamas su Vaišvilku. Neatsitiktinai ne vienas Lietuvos kunigaikštis dar ilgai finansavo Vaišvilko įsteigtą vienuolyną.

Visa bėda, kad politinės istorijos mėgėjams visi panašūs kultūriniai projektai atrodo neverti didesnio dėmesio. Negana to, minėta ukrainiečių istorikė, pavyzdžiui, abejoja, ar iš viso galėjo egzistuoti toks aukštos kilmės žmogus, kuris savo noru stotų į vienuolyną arba atsisakytų karaliaus sosto vien tik tam, kad galėtų grįžti į vienuolyną. Jos nuomone, tai metraštininkų pramanai. Esą tokių dalykų viduramžiais nebuvo.

Tad primenu, kad Vaišvilko atvejis tikrai nuostabus ir retas, bet ne vienintelis. Net Karolio Didžiojo dėdė, valdęs su broliu galingą imperiją, atsisakė valdžios po to, kai susitiko su germanų apaštalu šv. Bonifacijumi. Jis savo noru atsisakė pasaulietinės valdžios ir įstojo į vienuolyną anaiptol ne senatvėje.

Dar artimesnis pavyzdys – iš XIII šimtmečio Serbijos, kur 18-metis karaliaus sūnus Rastislavas (1169–1237) slapta išėjo iš tėvo dvaro ir nukeliavo į garsųjį Graikijos Atono kalną, į kurį, kaip žinome, po kelių dešimtmečių mėgino nukeliauti ir Vaišvilkas, turėjęs grįžti dėl pavojingo kelio per karo niokojamas Bulgarijos žemes. Rastislavas tapo Atone vienuoliu Savos vardu, o vėliau, grįžęs į Serbiją, susitaikė su tėvu, tapo pirmuoju Serbijos arkivyskupu ir iki šios dienos šv. Savos kultas yra vienas svarbiausių Serbijoje. Panašus atvejis žinomas ir Kijevo Rusioje.

Sutinku, atvejai unikalūs, tačiau ar ne todėl ir turėtume didžiuotis XIII šimtmečio lietuviu kunigaikščiu, pasirinkusiu dvasinį vienuolio gyvenimą, dievoiešką ir kultūrinį žygį vietoje pasaulietinės valdžios? Be to, nemanau, kad Vaišvilkas absoliučiai paneigė politinius Lietuvos interesus. Priešingai, jis bent porą kartų, palikęs vienuolyną, ėmė ginklą į rankas ir ėjo į pagalbą priešų apgultam tėvui Mindaugui. O ir Lietuvos sosto perdavimas Mindaugo dukters vyrui Švarnui nėra toks vienareikšmis, kaip politikos mėgėjams gali atrodyti.

Apie visus tuos probleminius dalykus rašau knygoje, manyčiau, gan detaliai. Kitas dalykas, kad XIII šimtmečio žmonių pasaulėjauta ir elgsena kartais mums jau nesuvokiama: argi įmanoma eiti į vienuolyną, kai gali sėdėti karaliaus soste?

Bet sunku įsivaizduoti ne vien dėl to, kad esame šiuolaikiniai žmonės, bet kad šie atradimai per daug netikėtai papildo lietuvių literatūros, o ir Lietuvos kultūros istoriją. Ar leidžiate sau svarstyti, kad galėjo būti dar ankstesnių tekstų negu Jūsų atrasti ir tyrinėjami tekstai – seniausios lietuvių rašytinės literatūros pavyzdžiai?

Rašytiniai šaltiniai kol kas daugiau neduoda mums medžiagos. Yra metraščių legendinė dalis su įvairių padavimų atgarsiais. Vengiu juos tyrinėti. Galima interpretuoti, fantazuoti, bet kai negali argumentuotai ką nors pagrįsti, verčiau jais nesiremti.

Gal kada parašysiu istorinį romaną apie Vaišvilką ir Mindaugo protėvius, bet tai jau bus romanas. O mano tikslas – ne romanas. Noriu įvesti mano rastus tekstus, susijusius su Vaišvilku ir pirmaisiais XIII šimtmečio lietuviais krikščionių šventaisiais, į lietuvių literatūros istoriją kaip seniausią jos paveldą.

Kodėl mes turime atmesti tuos tekstus? Ar todėl, kad jie parašyti senąja slavų kalba, kuria, beje, parašyti visi lietuvių metraščiai, nuo seno reprezentuojami lietuvių literatūros istorijose ir vadovėliuose?

Kaip galėjo nutikti, kad Jūsų naujoje studijoje nagrinėjami sakraliniai tekstai iki šiol nebuvo patekę į literatūros tyrinėtojų akiratį?

Sunku trumpai atsakyti. Yra daug priežasčių, tarp jų – ir lemtingų, darančių įtaką mūsų mąstysenai net šiandien, XXI šimtmetyje.

Pirmiausia, ilgą laiką buvo prarasta sakralinė metraščių skaitymo tradicija. Carinėje Rusijoje sakraliniai tekstai dar buvo skaitomi kaip sakraliniai tekstai. Bet užėjo bolševikai. Sušaudė kone visą dvasininkiją. Vienuolynai ir cerkvės buvo uždarytos. Iki pat Stalino mirties visos metraščių tyrinėtojų kartos (po A. Šachmatovo) perėjo lagerius – pabandymas kalbėti apie sakralinį metraščių turinį kėlė tiesioginę grėsmę istoriko karjerai, laisvei ir net gyvybei.

O Lietuvoje slavų metraščių specialistų niekad ir nebuvo. Daug kas rašė ir teberašo atkartodami rusų šaltiniotyros specialistų teiginius ir terminus. Antra vertus, bolševikinio ateizmo pėdsakas keisčiausiai persipina su Vakarų pasaulio naujųjų laikų racionalizmu ir nūdieniu mūsų būties desakralizavimu, madingu Dievo ir dieviško prado neigimu ir net nesugebėjimu jį suvokti.

Kaip minėjau, Vaišvilko gyvenimo „paradoksai“ paprasčiausiai netelpa šiuolaikinio žmogaus galvoje.

Kaip manote, ar gali Jūsų atradimai įnešti šį tą nauja ir į Europos kultūros istoriją?

Manau, taip, nors skamba gana nekukliai. Turiu galvoje tradicinio konteksto naujus niuansus. Noriu pabrėžti – naujieji tekstai nieko iš principo nekeičia lietuvių literatūros istorijoje. Tiesiog tai, ką aš vadinu seniausiąja lietuvių literatūros istorija, yra dar viena chronologiškai anksčiausia dalis prieš tą oficialiąją istoriją, kurią mes mokėmės mokyklose. Tiesiog atsiranda dar vienas tarpsnis – XIII amžius. Aš jį vadinu Mindaugo epocha. Mano atrasti ir literatūrologiškai įteisinami tekstai, lygiai kaip ir seniausios lietuvių literatūros koncepcija, nieko nesujaukia ir nieko neardo.

O kad visa tai gana netikėta? Čia jau ne mano rūpesčiai. Kai išėjo minėta knyga „Barbarai vice versa klasikai“ su „Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ pirmąja publikacija, buvo ilga tyla. Galima suprasti: juk tiek šimtmečių rašėme vienaip, o dabar atsiranda dar XIII amžius su savo nebūtais testais. Bet kiek čia buvo pasimetimo ir kiek yra tyčinio nutylėjimo, aš dar nežinau.

O gal tiesiog laiko per mažai praėjo? Juk reikia įvertinti atradimą, sukaupti argumentus, kad galėtum pasisakyti, pavyzdžiui, kultūrinėje spaudoje. Kad atsirastų polemika, reikia laiko.

Polemika [kultūrinėje spaudoje] buvo, bet ji buvo labai prislopinta. Kodėl savo naujoje knygoje ne kartą kalbu apie poliparadigminį mąstymą, apie Europos tautinių literatūrų palyginimus, apie ekumeninę dvasią, kurios Lietuvoje kol kas mažoka? Todėl kad mus slegia net kelių šimtmečių monoparadigminio mąstymo paveldas, apriorinis priešiškumas kitaip mąstančiam, o dar labiau – kitaip Dievą garbinančiam žmogui.

Ir minėtoje, ir naujoje knygose laikausi principinės nuostatos, kad kalbant apie XIII–XIV amžių negalima kalbėti apie krikščionybę abstrakčiai. Reikia kalbėti apie Romos katalikybę, kuri anuomet buvo vadinama lotynų arba vokiečių tikėjimu, ir apie Konstantinopolio arba Rytų ortodoksiją, kuri viduramžiais buvo vadinama graikų tikyba. Krikščionių Bažnyčia jau buvo skaudžiai skilusi į dvi dalis. Ir abi atšakos gana įnirtingai tarpusavy polemizavo, netgi pasaulietiniu kardu kariavo: Rytų krikščionys liejo Vakarų krikščionių kraują ir atvirkščiai. Krikščionių hierarchai nuolat dėjo ir šiandien deda, kaip primenu knygoje, nemažai pastangų siekdami suvienyti krikščioniškąjį pasaulį, bet priešprieša, kaip žinome, tebelieka.

O ką bekalbėti apie fatališkus pėdsakus, kuriuos ši viduramžiška schizma (skilimas) paliko kultūroje ir ypač istoriografijoje. Kone visas pagoniškos Lietuvos įvaizdis rusų, vokiečių ir lenkų kronikose bei istoriografijos kanonuose nutapytas tamsiausiomis spalvomis vien todėl, kad lietuviai – „netikėliai“, t. y. ne katalikai arba ne pravoslavai. Ši priešprieša ypač ryški visoje lenkų istoriografijoje ir net istorinėje beletristikoje iki pat XX a.

Religijų priešprieša [Lietuvos istoriografijoje] dar sustiprėjo mus valdant Sankt Peterburgui ir Maskvai: juk buvo ir lietuviškos spaudos, ir lietuviškų mokyklų draudimas. Ta priešprieša įsigėrė į mentalitetą, net pasąmonę. Rusai blogi ne tik todėl, kad persekioja lietuvybę, bet dar ir tiki velniai žino kuo – ne tuo, kuo mes, katalikai.

Knygoje cituoju vieną mokytoją, kuris parašė ir išleido (1994 m.) lietuvių tautos ir valstybės istoriją. Jis pats, kaip rašo, klausėsi žymiausių mūsų istorikų J. Puzino, J. Jonyno, J. Jakšto, A. Šapokos, K. Avižonio ir kitų profesorių paskaitų, pats mokino vaikus Lietuvos istorijos ir žadino meilę Tėvynei. Tačiau savo knygoje jis, atrodo, nuoširdžiai pritaria senojo Lietuvos metraščio autoriams, kurie Vaišvilką laiko „pačia juodžiausia, pačia kruviniausia Lietuvos istorijos figūra“. Iš kur ateina toks požiūris? Kas jį pasėjo ir kokios religinės ar tautinės fobijos jį ugdo? Kodėl mes savo ranka užbraukiame unikalią viduramžių Lietuvos asmenybę? Kas nuo to praturtėja ir kas nuskursta?

Tačiau ne tik mes patys dar turime daug ką atrasti savo kultūros ir literatūros istorijoje. Manau, kad ir Vakarai, ta pati besivienijanti Europa dar privalo atrasti Lietuvą ir apmąstyti unikalų Lietuvos kelią nuo pagonybės laikų, kai didžiausios viduramžių Europos imperijos – Lietuvos – valdovai mėgino išsaugoti daugiatautę valstybę su jos etnine ir religine tolerancija, beveik užmiršta anuomet Vakarų Europoje ir stiprėjančioje carinės Maskvos valstybėje.

Manau, čia galime ne vieną aktualų principą priminti ir besivienijančiai Europai, ir katalikiškai Lenkijai, ir pravoslaviškai Rusijai. Lietuviška patirtis gali tiekti patikimų receptų nuo daugelio šiuolaikinių nacionalistinių ir šovinistinių karštligių.

Klausausi Jūsų ir suprantu, kad Jūsų tyrinėjimai reikalauja gilaus tyrinėjamo laikmečio pažinimo įvairiais aspektais. Kas jus, literatūrologą, rašytoją, veda į istorijos tyrinėjimus?

Tiesą pasakius, pasibaisėjau tradicine Lietuvos istoriografija.

Lietuvos istorija turi keletą kanonų: yra vokiškas Lietuvos istoriografijos kanonas, lenkiškas, rusiškas ir labai nedidelis pačių lietuvių įtvirtinto Lietuvos istoriografijos kanono gabaliukas (tarpukario Lietuvos istorikai ir mūsų išeivijos istorikai). Atvirai šnekant, labiausiai nusivyliau lenkišku ir rusišku Lietuvos istoriografijos kanonais, kur iki pat XIX a. pabaigos pilna visokiausių pramanų, iš kurių sunku net suprasti, ko čia daugiau – nežinojimo ar tyčinio juodinimo.

Pradėkime nuo garsiausio lenkų kronikininko J. Dlugošo. Mūsuose apie Dlugošą kalbama tokiame lygyje: na, gal jis nejautė simpatijos Jogailai, o labiau mėgo Vytautą, nes vieną vis juodina, o kitą pagiria. Tačiau ne simpatijos ar antipatijos atskiriems Lietuvos valdovams čia svarbu. Ne svarbiausias dalykas ir tai, kad Dlugošas daug ko nežinojo, kad jis tikėjo ir rašė, esą lietuviai kalba lotynų kalba, tik, žinoma, šiek tiek sugadinta, esą jie laksto pusiau nuogi, neturi ko valgyti, skendi bedievystės tamsybėse ir pan. Tai vis smulkmenos, nors jas dar ilgai mielai kartojo kone visi lenkų metraštininkai ir istorikai. Svarbiau kitkas. Dlugošo tekstas aiškiai liudija negatyvų požiūrį į Lietuvą, nors būtent Lietuva su Jogailos vedybomis atnešė susiskaldžiusiai Lenkijai neregėtai stambias ir derlingas teritorijas, stiprią karaliaus ranką ir karinę galią.

Vokiečių imperatorių nuolat žeminama ir įžūliai germanizuojama Lenkija, valdoma net ne lenkų kilmės valdovų, staiga tampa dinastinėje sąjungoje su Lietuva gana stipria Europos valstybe. Smagu, bet nemalonu: katalikiška Lenkija lyg ir turi būti dėkinga pagoniškai valstybei už naujas nuostabias perspektyvas. Tradicinėje lenkų ir lietuvių istoriografijose tik probėgšmais šmėsčioja Lenkijos arkivyskupo, vėliau kardinolo Zbignevo Olesnickio figūra. Žinome, kad jo pastangomis Lietuvos nepasiekė (pakeliui iš Romos į Vilnių buvo pagrobta) popiežiaus siųsta karaliaus karūna Vytautui karūnuoti. Tačiau tai tik detalė. Daug mažiau žinome, kad Jogailai atsisėdus 1386 m. į Lenkijos sostą prasidėjo ilgametė ir nuožmi Lenkijos didikų kova su pačiu Jogaila bei jogailaičiais, o tai kovai ilgus dešimtmečius vadovavo būtent J. Olesnickis.

Jogaila ir jogailaičiai grūmėsi už stiprią monarchiją ir jai ištikimą Bažnyčią, o didikų partija siekė savo oligarchinio viešpatavimo ir kuo didesnės nepriklausomybės nuo centrinės karaliaus valdžios. Ištisą šimtmetį (1386–1492) užsitęsusioje kovoje Jogailos dinastija pralaimėjo ir Lenkija tapo tuo, kuo pagarsėjo visoje Europoje – didikų „aukso laisvės“ ir šlėktų „veto teisės“ šalimi.

Dabar prisiminkime, kad J. Dlugošas buvo ilgametis J. Olesnickio sekretorius, kuriam ir buvo pavesta parašyti naują Lenkijos istoriją. Ir jis stengėsi. Jo kronikoje gražiai aprašyta, kaip Žalgirio mūšio dieną Jogailos gyvybę išgelbsti drąsusis J. Olesnickis, nutrenkęs karalių puolusį vokiečių riterį (nors patys lenkų istorikai nustatė, kad šis epizodas – grynas pramanas). Dar ryškesne gija, pratęsta kone visų vėlesnių istorikų, J. Dlugošo kronikoje rašomas svarbiausias naratyvas, esą tamsiąją pagonių Lietuvą pakrikštijo pats apsikrikštijęs Jogaila kartu su Lietuvon atvykusia karaliene Jadvyga (nors patys lenkų istorikai nustatė, jog karalienė Jadvyga tuo metu nebuvo buvusi Lietuvoje).

Nesunku suprasti, kad lenkiškame Lietuvos istoriografijos kanone giliai įsišaknijęs naratyvas apie Lenkijos pakrikštytą Lietuvą (1387 m.) ilgiems šimtmečiams užgožė ir pirmąjį Lietuvos krikštą (1253 m.) Mindaugo laikais, ir tokias „klaidatikių shizmatikų tikėjimui pasidavusias“ figūras, kaip pirmasis lietuvis vienuolis Vaišvilkas, įkūręs pirmąjį krikščionių vienuolyną Mindaugo Lietuvoje, arba „atskalūnų krikščionių“ žemėse pagarsėję pirmieji lietuvių kilmės šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus... Visi jie šimtmečiai buvo personae non gratae tradicinėje Lietuvos istorijoje.

Nemanau, kad šitaip turėtų būti ir XXI šimtmetyje tautybių ir tikybų toleranciją skelbiančioje Europoje.

Politiniu ir ekonominiu požiūriu vėl esame pavaldūs geopolitiniam Briuselio centrui, tačiau nusikaltimas mūsų kultūrai būtų pražiopsoti puikią progą patiems atidžiau įsižiūrėti į savo daugiatautės bei daugiakonfesinės valstybės praeitį ir naujai nupasakoti pasauliui senovės Lietuvos kultūrinį paveldą. Net žinomas anglų istorikas pabaksnojo mums į nugarą, primindamas savo knygoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (1994, lietuviškas vertimas – 2001), kad metas „paneigti neteisingą vakariečių požiūrį į Rytų bei vidurio Europos istoriją, dėl nežinojimo sumenkinantį slavų ir baltų indėlį į Europos kultūrą. Pernelyg ilgą laiką viduramžių Lietuvos istorija buvo laikoma tabula rasa, kurioje kaimynai galėjo rašyti sau pagiriamuosius žodžius dėl Didžiosios kunigaikštystės „civilizavimo“.

Kol kas nėra ir, tikėkimės, nebus nei Briuselio, nei Varšuvos ar Berlyno cenzūros. Taigi kiekvienas galim šį tą padaryti restauruojant senovės Lietuvos kultūrinį žemėlapį.

Apie vieną Jūsų svajonę, ką reikėtų padaryti, užsimenate knygoje „Barbarai vice versa klasikai: centras ir periferija rašytojo strategijose“. Ten perspausdinate savo 1997 m. straipsnį apie būtinybę internete parengti didžiulę lietuvių literatūros istorijos duomenų bazę (sudėti žinias apie autorius, taip pat kūrinius, kritiką – „kad kiekvienam būtų prieinama viskas, o ne tai, ką atrinko ir išgyrė konkrečios literatūros istorijos autorius“).

Ar pasistūmėjo ši idėja į priekį nors vienu žingsneliu?

Padaryta jau nemažai, nors aš čia niekuo dėtas. Jau yra įvestas M. Mažvydo „Katekizmas“, yra šiokia tokia lietuvių literatūros bibliotekėlė. Bet tai ne visai tai, ką įsivaizdavau. Mano svajonė – kuo daugiau sudėti tekstų, šaltinių, duomenų, dokumentų. Būtent tam, kad mūsų kultūra besidomintys žmonės visame pasaulyje galėtų naudotis šaltiniais, o ne visokiais antriniais istoriniais ar kultūriniais projektais iš trečių ar penktų rankų. Reikia imti šaltinius ir pačiam žiūrėti. Tada galima ką nors atrasti. Nes jeigu tu studijuoji ne šaltinius, o rusišką ar lenkišką istoriografiją, tu malsi seniai permaltus grūdus ir per dirsių dulkes nieko įdomesnio nepamatysi.

Bet internetinės enciklopedijos darbui reikia daug žmonių, dargi niekieno neapmokamų savanorių idealistų. Be abejo, puiku, kai dirba profesionalai. Antai ukrainiečiai ir baltarusiai rašo ir leidžia specializuotas daugiatomes ukrainiečių ir baltarusių kultūrų istorijas. Ačiū Dievui, ir mūsuose pasirodė pirmieji kapitalinės (berods, numatyta 12 tomų) Lietuvos istorijos tomai (ats. red. Jūratė Kiaupienė). Belieka tikėti, kad Lietuvos kultūros istorija ras ten deramą reprezentaciją.

Ar pateiksite dar kokių netikėtumų skaitytojams? Rodos, ruošiate trečią knygą?

Mano tikslas ne vieną ar kitą knygelę išleisti. Būčiau laimingas, jei man pavyktų, kad XIII Lietuvos istorijos amžius su savo kultūra neliktų terra incognita šiuolaikiniams skaitytojams, o labiausiai – jauniems žmonėms.

Rašau populiarią seniausios lietuvių literatūros istoriją ir prie jos pridėsiu chrestomatiją, visų minėtų ir nepaminėtų tekstų vertimus, kad iki šiol nežinomi kūriniai būtų pasiekiami mokyklose. Kad vaikai galėtų XIII amžių įsivaizduoti ir suprasti ne kaip piktų ir laukinių lietuvių tamsuolių laikus, o priešingai – įdomių, netgi unikalių asmenybių epochą.

Bet ar pasieks tokia knyga mokyklas? Štai klausimas koksai, kaip sakė nemirtingas klasikas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Monika Kutkaitytė

Komentarai (9)