Tai galbūt vienas baisiausių jūsų vaizduotėje galinčių kilti scenarijų: kristi ant Žemės paviršiaus iš labai didelio aukščio. Tačiau pasaulyje yra žmonių, kurie tokį kritimą išgyveno, o portalas „Popular Mechanics“ netgi pateikia „išlikimo atmintinę", kuriai skaityti jūs greičiausiai sugaišite daugiau laiko, nei truktų pats kritimas iš 10km aukščio.

Įsivaizduokite, jog esate dešimties kilometrų aukštyje – visiškai vienas, be to, krentate žemyn, o parašiutas kaip tyčia liko... kažkur, bet tik ne ant jūsų nugaros. Nors šansai yra akivaizdžiai ne jūsų naudai, pasaulyje esama žmonių, kuriems realiai teko patirti tokį „prakeiksmą “– ir jie netgi išgyveno, o vėliau papasakojo savo potyrius. Pateikiame „190km/h, 10km ir 3 minučių iki atsitrenkimo “išgyvenimo atmintinę.

Šansų išgyventi kritimą būnant pusiau apsauginio nuolaužų "kokono" apsuptyje yra daugiau, nei šansų išgyventi vien tik laisvąjį kritimą. Pagal Hamilton’o statistiką, nuo penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, tokių kritimų pasitaikė 31. Laisvojo kritimo atvejai yra didesnė "egzotika" - jų per tą patį laikotarpį pasitaikė tik 13, įskaitant amerikiečių aviatorių Alan Magee, kuris 1943 metais skrydžio lėktuvu B-17 virš Prancūzijos metu buvo numuštas ir krito iš 6km aukščio. Nukritęs jis atsitrenkė į traukinių stotį, iškart po to buvo suimtas vokiečių kareivių, kurie niekaip negalėjo atsistebėti tokiu stebuklingu išgyvenimu. Būtent šią istoriją viename iš savo epizodų tikrino "Mitų griovėjai".

Nežiūrint į tai, ar krentate pririšti prie fiuzeliažo gabalo, ar tiesiog paprasčiausiai krentate, jums dabar labiausiai turėtų rūpėti kritinio greičio (angl. terminal velocity) sąvoka. Traukos jėgai traukiant jus link Žemės, jūs greitėjate. Tačiau kaip ir bet kuris judantis objektas, jūs susiduriate su oro pasipriešinimu. Pasipriešinimas yra tuo didesnis, kuo greičiau judate. Kai traukos jėga susilygina su pasipriešinimo jėga, pagreitis sumažėja iki nulio ir jūs nustojate greitėti. Taip pasiekiate savo maksimalų greitį.

Atsižvelgiant į jūsų matmenis ir svorį, taip pat tokius veiksnius kaip oro tankis, šiuo momentu turėtumėte skrieti maždaug 190km/h greičiu. Šią ribą pasieksite per stebinančiai trumpą atstumą - vos pusę kilometro kritimo. Kai kurių dangoraižių aukštis yra didesnis nei šis atstumas. Tiesa, kritimas iš dangoraižio trunka apie 12 sekundžių; krisdami iš lėktuvo, laiko turėsite beveik pakankamai šiam straipsniui perskaityti.

7:00:20 AM, 6,7km. Dabar jūs jau pasiekėte normaliam kvėpavimui tinkamą atmosferą. Jūs atgaunate sąmonę, ir turite apytiksliai 2 minutes iki nusileidimo. Planas paprastas: pradedate medituoti, ir staiga suprantate, jog žūsite ne nuo kritimo, o būtent nuo nusileidimo. Išlaikydami sveiką humoro jausmą, pradedate taikytis. Tačiau į ką?

Alan Magee kritimą ant minėtosios prancūziškos traukinių stoties betoninio pagrindo sušvelnino stoglangis, į kurį jis atsitrenkė akimirką prieš plodamasis į grindinį. Stiklo šukės žeidžia, tačiau taip pat sušvelnina galutines pasekmes. Lygiai taip pat naudos „išpešite“ iš žolės, šieno kupetų, krūmų. Medžiai taip pat nėra labai blogai, tačiau ant šakų galite pasimauti tarsi ant iešmų. Sniegas? Tiesiog puiku. Pelkės? Jų purvinas ir augmenija apaugęs paviršius yra dar geresnė alternatyva. Hamilton'as yra užfiksavęs vieno parašiutininko kritimą, kuris, neišsiskleidus jo įrangai, išsigelbėjo atsitrenkęs į aukštos įtampos laidus. Priešingai populiariam įsitikinimui, vanduo yra prastas pasirinkimas. Vanduo, panašiai kaip ir betonas, nepasiduoda suspaudimui. „Atsitrenkti į vandenyno paviršių iš esmės yra lygiai tas pats, kas atsitrenkti į šaligatvį, išskyrus tai, kad po to šaligatvis neprasivers ir nenugramzdins jūsų sudarkyto kūno", aiškina Hamilton'as.

Turėdami mintyse reikiamą taikinį, toliau imatės savo kūno pozicijos. Norint sulėtinti kritimą, elkitės tarsi parašiutininkas. Išskėskite savo rankas ir kojas, atsukite krūtinę į žemę, palenkite galvą aukštyn. Tai padidina trintį ir padeda jums manevruoti. Tačiau neatsipalaiduokite, ši poza nėra pati geriausia nusileidimui.

Klausimas, kaip geriausiai kritimo metu kontaktuoti su žeme, įvertinant keblią jūsų situaciją, deja, išlieka diskusijų objektu. Dar 1942 metais žurnale „War Medicine“ publikuotame straipsnyje buvo pastebima, kad “slėgio paskirstymas ir kompensavimas yra esminis veiksnys mažinant sužeidimus". Kalbant „žmonių kalba", tai reikštų tokią rekomendaciją: atsitrenkti kuo didesniu paviršiaus plotu. 1963 metų „Federal Aviation Agency“ ataskaitoje teigiama jau kitaip: klasikinė besileidžiančio parašiutininko poza – suglaustos ir sulenktos kojos į apačią – labiausiai padidina šansą likti gyvam. Tame pačiame tyrime buvo kalbama, kad žmonėms kritimus išgyventi padėtų imtynių ir akrobatikos treniruotės. Buvo laikoma, kad įveikti atsitrenkimą į kietus paviršius „itin padeda rytų kovos menai". Juodojo diržo savininkas be problemų sulaužo tvirtą medžio lentą, tad autoriai spekuliavo, jog tokie sugebėjimai suveiktų ir kritimo metu.

Tikriausiai pačias geriausias praktines laisvojo kritimo ir nusileidimo ant žemės pamokas galėtumėte gauti iš japonų parašiutininko Yasuhiro Kubo, kuriam priklauso šios sporto šakos „banzai“ kategorijos pasaulio rekordas. Šios ekstremalios sporto „modifikacijos“ principas yra išties įdomus: žmogus meta savo parašiutą iš lėktuvo, ir po to pats šoka paskui jį, išlaukdamas kiek galima ilgiau iki jį vėl pasiimdamas, užsidėdamas ant nugaros ir patraukdamas išskleidimo virvę. 2000 metais Kubo startavo iš 3km aukščio ir, prieš sugaudamas savo parašiutą, laisvuoju kritimu krito 50 sekundžių. Saugesnis būdas savo technikai tobulinti yra pasinaudoti vėjo tunelių imitatoriais, kurių gausu įvairiuose pramogų parkuose. Tačiau niekas nepadės su pačia sunkiausia dalimi – išgyvenimu.

Nusileidimas į vandenį – jei jau taip likimas lėmė – reikalauja greitai priimti sprendimą. Savižudžių, šokusių nuo aukštų tiltų į vandenį ir  tai išgyvenusių, tyrimai rodo, kad šansus vėl iškilti į vandens paviršių (gyvam) geriausiai optimizuoja kritimas pėdomis į apačią „pieštuko“ (kartais dar vadinama „peilio") poza. Įžymieji nardytojai nuo Acapulco uolų pasirenka kiek kitokią poziciją – rankų pirštai sukabinami kartu, rankos ištemptos ir saugo galvą. Nesvarbu, kurį variantą pasirinktumėte, pasistenkite kiek galima ilgiau išlaikyti tinkamiausią laisvajam kritimui pozą (kaip kad aprašyta anksčiau).

Nepriklausomai nuo to, kokio tipo paviršius jums pasitaikys, jokiu būdu nenusileiskite ant galvos. 1977 metų tyrime “Study of Impact Tolerance Through Free-Fall Investigations”, „Highway Safety Research Institute“ instituto mokslininkai nustatė, jog pagrindinė kritimo metu ištikusios mirties priežastis buvo smūgis galva į paviršių. Tyrime buvo analizuoti kritimai iš pastatų, nuo tiltų ir į liftų šachtas. Jei tenka „atvykti“ žemyn galva, paaukokite gražią išvaizdą ir geriau trenkitės veidu, o ne pakaušiu. Hamilton'as taip pat perspėja, jog skrisdami lėktuvu, su savimi pasiimkite apsauginius akinius – krentant akys stipriai ašaros, tad akiniai padidins taikymosi tikslumą.

7:02:19 AM, 300 metrų. Įvertinant jūsų startinį aukštį ir tai, kad vidutinis suaugusiųjų skaitymo greitis yra 250 žodžių per minutę, jūs jau būsite perskaitę atmintinę iki šios vietos. Pagrindiniai dalykai jau buvo paminėti, tad dabar susitelkite ties esminiu uždaviniu. Tiesa, jei esate pakankamai užsispyręs, galite skaityti toliau. Pateiksime dar kai kurias smulkmenas, tačiau perspėjame, kad šiuo metu nei vienas papildomas patarimas jau nebepadės.

Žvelgiant iš statistinių pozicijų, jums geriausia būtų būti ekipažo nariu, vaiku, arba skrieti kariniame lėktuve. Per paskutiniuosius keturis dešimtmečius pasitaikė mažiausiai tuzinas keleivinių lėktuvų katastrofų, kuriose išgyveno tik vienas žmogus. Iš šių dokumentuotų atvejų, keturi buvo ekipažo nariai, septyni buvo jaunesni nei 18 metų asmenys. Į šį tarpą patenka Dviejų metų Mohammed el-Fateh Osman, kuris 2003 metais išgyveno Sudane įvykusią „Boeing“ katastrofą, ir 14 metų Bahia Bakari, kuri vienintelė išgyveno praėjusį birželį įvykusią „Yemenia Airways“ orlaivio katastrofą prie Komorų salų.

Ekipažui pagelbėti gali geresnės saugos sistemos, tačiau nėra tiksliai žinoma, kodėl kritimus dažniau išgyvena vaikai. „Federal Aviation Agency“ atliktame tyrime pastebima, jog vaikai, ypač jaunesni nei 4 metų amžiaus, turi lanksčius skeletus, labiau atpalaiduotus raumenis ir didesnę poodinio riebalų sluoksnio proporciją, kas jiems padeda apsaugoti vidaus organus. Žemesni žmonės – kurių galvos yra žemiau nei kėdės atlošas – yra geriau apsaugoti nuo nuolaužų. Mažesnis kūno svoris sumažina kritinį greitį, o mažesnis kūno paviršiaus plotas sumažina šansus ant ko nors pasismeigti.

7:02:25 AM, 0 metrų. Žemė. Tarsi Šaolinio meistras, jūs esate visiškai susitaikęs su savimi ir pasiruošęs. Smūgiui. Kas toliau? Jei pasiseks, gali būti, jog sužeidimai bus neesminiai; jūs atsistosite ir užsirūkysite pergalingą cigaretę. Būtent taip 1944 metais pasielgė britų lėktuvo šaulys Nicholas Alkemade, nukritęs iš 5,5km aukščio tiesiai ant sniegu padengtų krūmų. Tačiau labiau tikėtina, kad jūsų laukia sunkus periodas.

Kaip pavyzdį galima pateikti Juliane Koepcke istoriją. 1971 metų Kalėdų išvakarėse ji skrido lėktuvu „Lockheed Electra“ į Amazones džiungles. Lėktuvas sudužo virš neįžengiamų miškų, o septyniolikmetė vokietė atsibudo ant natūralaus samanų pakloto, vis dar prisegta prie savo kėdės, apsupta prikritusių Kalėdinių dovanų. Sužeista ir visiškai vieniša, ji pasistengė išmesti iš galvos mintis apie šalia sėdėjusios mamos mirtį. Vietoj to ji prisiminė savo tėčio, dirbusio biologu, patarimą: norėdama džiunglėse rasti civilizaciją, sek vandeniu. Koepcke klajojo nuo mažyčių upelių link vis didesnių upių. Jai teko sutikti krokodilų, teko badyti dumblą, taip baidant rajas. Ji pametė batą, visiškai suplėšė drabužius. Vienintelis jos maistas buvo saldainių maišelis, o gerti rasdavo tik dumbliną tamsų vandenį. Ji pasistengė nekreipti dėmesio į lūžusį raktikaulį ir lervomis užkrėstas žaizdas.
Dešimtąją savo kelionės dieną ji sustojo pailsėti ant Shebonya upės kranto. Čia ji pastebėjo pririštą kanoją ir žvejo lūšnelę – čia ją kitą dieną rado grupė medkirčių. Atsitikimą Peru gyventojai palaikė tikru stebuklu, o laisvojo kritimo statistika tarsi palaiko Dieviškojo įsikišimo teoriją: remiantis Ženevoje įsikūrusio „Aircraft Crashes Record Office“ instituto teigimu, tarpe nuo 1940 iki 2008 metų įvyko 15463 lėktuvų katastrofų, kuriose žuvo 118934 žmonės. Net jei įskaičiuotume atvejus, kai kristi teko dėl neišsiskleidusio parašiuto, Hamilton’o teigimu, gyvi liko maždaug 157 asmenys, iš kurių 42 krito iš daugiau kaip 3km aukščio.
Pati Koepcke niekada nemanė, jog jos išsigelbėjimas yra nulemtas likimo. Ji vis dar prisimena pirmuosius savo kritimo momentus, kaip ji, sėdėdama kėdėje, sukosi ją mėtančiuose vėjo gūsiuose. To ji visiškai nekontroliavo, tačiau kontroliavo tai, ką sugebėjo padaryti kai atgavo sąmonę būdama ant žemės. “Aš sugebėjau priimti teisingą sprendimą – pasitraukti iš katastrofos vietos", dabar sako moteris. „O turėdama patirties, įgytos dirbant kartu su tėvais biologinių tyrimų stotyje, aš nejaučiau baimės. Aš žinojau, kaip keliauti miškais ir kaip plaukti upėmis, kuriose knibždėjo įvairiausių pavojingų gyvūnų, tokių kaip kaimanai ir piranijos". Daugiau apie Juliane istoriją galite paskaityti šiame straipsnyje.

...arba dabar jūs staiga atsibundate, o lėktuvo ratai saugiai paliečia nusileidimo taką. Jums ir taip aišku, kad tikimybė, jog tokia nelaimė gali įvykti komercinio skrydžio metu taip pat yra neįtikėtinai maža, ir kad jums šios informacijos greičiausiai niekada neprireiks panaudoti. Tačiau būtinai padarykite paslaugą kitam po jūsų skrisiančiam keleiviui ir palikite jam šios atmintinės kopiją...

Komentarai (35)